PENKTASIS GAVĖNIOS SEKMADIENIS
Anuo metu Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.“ (Jn 8, 1–11)
PAKILĘ IŠ DULIKŲ
Pasibaisėtinu greičiu šiandien daugėja leidinių ar bulvarinių interneto svetainių, ieškančių „naujienų“, kuriomis būtų galima apšmeižti žmones ir sugriauti jų reputaciją. Jų būta ir Jėzaus laikais, tik buvo rašoma tiesiai ant sienų, tiksliau, sienų akmenys buvo naudojami, norint sudaužyti „nusikaltimo vietoje“ pagautų žmonių gyvenimą, dar geriau, jei tai buvo moterys... Akivaizdu, kad tais laikais kaltė dėl išdavystės tekdavo tik moteriai.
Dabar mes esame labiau „žmogiški“ ir labiau suprantame moteris…O gal esame apsukresni, nes, turbūt, neturime drąsos būti tokie kategoriški. Negalėdami paremti tokių galvažudiškų normų iškeliame kitas, kalbėdami apie provokuojančią kai kurių moterų aprangą ar kalbą… vis tiek bet kuriuo atveju jos dažnai pripažįstamos kaltomis dėl to, kad įvėlė į klaidą tuos „vargšus vyrus“, kurių vienintelė kaltė ta, kad jie nebuvo pakankamai stiprūs pasipriešinti… Būkime sąžiningi: nedaug kas pasikeitė nuo tų įvykių prieš du tūkstančius metų....
Šio sekmadienio Evangelija mums siūlo apmąstyti klausimą, kurį Rašto aiškintojai ir fariziejai uždavė Jėzui dėl moters, pagautos svetimaujant: ką Jis mano apie bausmę, kuri šiai moteriai priklausytų pagal Mozės Įstatymą. Arba tiksliau: susidūrę su situacija, kurioje objektyviai reikėjo bausti, jie nori žinoti, kaip pasielgtų Jis, visada parodantis visiems gailestingumą.
Kurioje pusėje stovi Mokytojas? Ar Jis pasisako už Dievo Įstatymą, taip kovodamas su blogiu, ar verčiau palaiko gailestingumą, prieštaraujantį Dievo Įstatymui? Kuo labiau tiki šis Mokytojas: Dievu, ar žmogumi? Kas galiausiai yra svarbiausia tikinčiajam? Dievo Įstatymas ar gailestingoji meilė žmogui?
Tai yra didžiausia kliūtis mūsų tikėjimo gyvenimui: ar privalome pirmiausia žvelgti į įsakymus, ar vadovautis meile? Paprasčiausia būtų pasakyti, kad šiedu dalykai vienas kitam neprieštarauja, nes meilė yra pirmasis iš Dievo įsakymų. Šią Jėzaus žinią nuostabiai atliepia jau Izaijo žodžiai pirmajame skaitinyje: „Štai aš kuriu naują dalyką! Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote?“ Deja, Rašto aiškintojų ir fariziejų – griežtų Mozės Įstatymo vykdytojų tikėjimo mentalitetas buvo toli nuo šios minties: su blogiu reikėjo kovoti visomis formomis, griežtai laikantis Įstatymo priesakų, aiškiai nurodančių kelią į tobulybę.
Šis mentalitetas išliko ir mūsų tarpe. Galų gale, kodėl turime nuolat palaikyti žmones, kurie yra visuomenės dugne, griauna šeimas ir kelia grėsmę taikiam sambūviui? Kam būti atlaidiems, kai yra Dievo įstatymas, aiškiai nurodantis šalinti blogį?
Galbūt reikia pašalinti ne tiek blogį, kuris, ko gera, egzistuos tol, kol bus žmonių, kiek savo pačių mentalitetą, kuriam „teisingumas ateina iš Įstatymo“, kaip sako apaštalas Paulius antrajame skaitinyje. Tuo tarpu Jėzus atėjo paskelbti, kad „teisumas ateina iš Dievo ir remiasi tikėjimu prisikėlimo galia“. Gi prisikėlimas yra toks galingas, kad sugeba iš dulkių prikelti net pačius didžiausius nusidėjėlius, sugrąžindamas jiems visą orumą ir grožį. Prisikėlimas yra toks galingas, kad pranoksta bet kokius ketinimus teisti ir smerkti dar prieš užduodamas mums net du klausimus apie mūsų teisingumą ir sąžiningumą. Jis toks galingas, kad moka kiekvienam suteikti galimybę daugiau nenusidėti. Visada ir kiekvienam. Tikrai visiems: net ir tiems, kuriems, regis, gyvenime nepavyko niekas, įskaitant meilės reikalus, vien dėl to, kad kažkas juos su jų problemomis išvilko į viešumą, sumetė į dulkes ir pasijuokė iš jų nelaimių…
Taip, teisti ir smerkti, suverčiant kaltę tiems, kurie neabejotinai yra kalti, kaip ir visi kiti, yra lengva, tačiau vienas dalykas yra prisiimti kaltę, o kitas – ją priskirti.
Jėzaus manymu niekas neturėtų būti verčiamas, kartą puolęs, likti parkritęs veidu į dulkes, laukdamas kol bus visiškai sunaikintas. Pagal Evangelijos logiką dulkėse gulėti lieka tik tie, kurie spendžia spąstus tikėjimui, supriešindami Dievo įstatymą ir meilės įstatymą.
Dulkės – tai visi tie, kurie savyje neturi nė menkiausių gyvybės ir vilties daigų. Dulkės yra visi tie, kurie vardan Dievo įstatymo nusigręžė nuo Jo, gyvenimo mylėtojo ir šaltinio, ir leidžia sau, vėlgi vardan Dievo, visus teisti ir smerkti.
Tačiau jų sprendimas yra toks pat, kaip ir pirštu dulkėse parašytas sakinys: jis reikalingas tik tam, kad praeiviai jį sutryptų. Jėzaus parašytas Dievo įstatymas nėra įspaustas nei akmens plokštėse, nei žemėje tarp dulkių: jis įrašytas, įspaustas į Jį tikinčiųjų širdyse, nes tai meilės įstatymas.
O kai kalbama apie meilę, nesvarbu, ar tai patinka, ar ne, viskas gali ir turi būti atleista…
Adolfas Grušas
