Dialogas su Kinija: maži žingsniai
Bernd Hagenkord SJ ir Sergio Centofanti
Dialogas yra esminis Bažnyčios elementas. Juo vadovaujamasi tiek Bažnyčios viduje, tiek bendraujant su pasauliu. Dialogas – tai ryšiai su visuomenėmis, su religijomis ir kultūromis. Jau Vatikano II Susirinkimas ragino, kad dialogas taptų sielovados stiliumi, kad juo būtų grindžiami tiek Bažnyčios narių santykiai, tiek ir bendravimas su nekrikščionimis, su civiline valdžiai ir visais geros valios žmonėmis. Konstitucija „Gaudium et spes“ skelbia: „[...] visi žmonės, tikintys ir netikintys, turi savo darbu tinkamai statyti šį pasaulį, kuriame bendrai gyvena. Aišku, tai negali vykti be nuoširdaus ir apdairaus dialogo“ (21). Įsimintini popiežiaus Pauliaus VI enciklikos „Ecclesiam Suam“ žodžiai apie dialogą: „Bažnyčia privalo kalbėtis su pasauliu, kuriame gyvena. Bažnyčia turi būti žodis; Bažnyčia turi būti žinia; Bažnyčia turi būti dialogas“ (67); Katalikų Bažnyčia „privalo kalbėtis su visais geros valios žmonėmis tiek savo aplinkoje, tiek ir išorėje“ (97). Dialogas tarp žmonių, institucijų, bendruomenių padeda vieniems kitus geriau pažinti, o neretai ir susidraugauti. Dialogui visada reikia pasitikėjimo. O pasitikėjimas pasiekiamas daugybe mažų žingsnių, gestais ir susitikimais, konkrečiu bendravimu įvairiose situacijose, be didelių išankstinių pretenzijų ir nelaukiant atgarsio. Kaip sako Šventasis Tėvas, „visada galima surasti neuždarytų durų“ (2017 gegužės 13).
Dabartinė Šventojo Sosto ir Kinijos dialogo stadija pasiekta mažais žingsniais, kuriuos žengė paskutinieji popiežiai. Kiekvienas iš jų savo mintimis ir darbais su viltimi tiesė naujus kelius, klojo plytas į naujo pastato sienas. Atsiminkime labai atidžiai subalansuotą Pauliaus VI veiklą ir aiškius Benedikto XVI ir Jono Pauliaus nurodymus aktyvinti dialogą su Kinijos vyriausybe. Dialogą paspartino popiežius Pranciškus, kuris savo asmenybe, gestais ir mokymu nori suartinti tautas, įtraukdamas į šį procesą ir kinų tautą.
Žinoma, Bažnyčiai renkasi dialogą ne dėl paties dialogo, taip pat nesiekia kompromisų bet kokia kaina, neišsižada savo principų vien dėl lengvo politinio ar diplomatinio laimėjimo, taip pat neužmiršta katalikų bendruomenės patirtų kančių. Bažnyčia įsitikinusi, kad dialogas visada turi siekti tiesos ir teisingumo, turi būti orientuotas į visokeriopą žmogaus gerovę, gerbiant visas pagrindines teises. Tačiau Bažnyčios misija, taip pat ir Kinijoje, nesiekia pakeisti Valstybės struktūros ar valdymo tvarkos, nėra nukreipta prieš civilinę valdžią ir politinę santvarką. Jei Bažnyčia savo misiją suvoktų kaip politinę kovą, jis išduotų savo tikrąją prigimtį ir taptų vienu iš daugelio politinių veikėjų, atsisakytų savo transcendentinio pašaukimo ir savo veikimo akiratį apribotų tik šio pasaulio tikrove.
Tikras ir nuoširdus dialogas leidžia veikti visuomenės viduje tiek ginant teisėtus katalikų lūkesčius, tiek ir tarnaujant visų gėriui. Kai šiame kontekste Bažnyčia ką nors kritikuoja, ji tai daro ne siekdama sukurstyti polemiką, nevaisingai smerkti, bet norėdama konstruktyviai prisidėti prie teisingesnės visuomenės kūrimo. Tokiu būdu ir kritika tampa konkrečia ganytojiška meilės tarnyste, nes ji atsiliepia į kenčiančiųjų pagalbos šauksmą, visų tų, kurie yra per silpni arba neturi galimybės patys kalbėti už save.
Šventasis Sostas yra įsitikinęs, kad ir Kinijoje, naudojant atviro ir pagarbaus dialogo metodą, nors ne be sunkumų ir ne be tam tikros rizikos, bus skurta pasitikėjimo ir keitimosi nuomonėmis atmosfera, kuri leis vieniems kitus geriau pažinti, padės palaipsniui įveikti didžiuosius nesusipratimus, kurių būta praeityje, taip pat ir netolimoje.
Šiandien pagal įvarius ženklus galima spręsti, kad ir Kinija rodo vis daugiau dėmesio Šventojo Sosto įtakai („soft power“) tarptautiniame gyvenime. Kinijoje vykstančią istorinę raidą dėmesingai stebi tie, kas eina atsakingas pareigas Bažnyčioje. Dėl to, jau prieš ketvirtadalį amžiaus Šventojo Sosto užmegzti ryšiai su Kinijos vyriausybe, šiandien įgyja naujus kontūrus, tampa tikra ganytojiška pareiga tiems, kas skaito laiko ženklus ir atpažįsta Dievo veikimą istorijoje, mato kaip Apavaizda veda į ateitį ir Kinijos katalikus.
