JAV ambasada Jeruzalėje: žūčių fone ir be Šventosios Žemės krikščionių lyderių

Romanas Kazakevičius - Vatikanas

Nors praktiniu požiūriu diplomatinės atstovybės perkėlimas nebuvo sudėtingas, ambasada tapus jau anksčiau Jeruzalėje veikusiam JAV konsuliniam skyriui, jis žymi esminį pokytį JAV politikoje.

Lūžis tarptautinėje politikoje

Iki šiol Jeruzalėje ambasadų nebuvo, nes pagal 1948 metų JTO susitarimą miestas turėjo būti, dėl svarbos trims monoteistinėms religijoms, specialų statusą turinti teritorija, atvira tiek Izraelio, tiek Palestinos valstybėms. Kaip žinia, Palestinos valstybė iki šiol neatsistojo ant kojų, o po 1967 „Šešių dienų karo“ visas Jeruzalės miestas, iki tol padalintas į dvi dalis, buvo inkorporuotas į Izraelio teritoriją. Dar po keliolikos metų Izraelis paskelbė Jeruzalę savo „nedaloma“ sostine, perkėlė ten valdžios institucijas. Tarptautinė bendruomenė nepritarė tokiam vienašališkam sprendimui: jų diplomatinių atstovybių pasilikimas Tel Avive tai išreiškė. Tad JAV prezidento Donaldo Trumpo pareiškimas apie ambasados perkėlimą į Jeruzalę reiškė lūžį.

Kita vertus, tai nebuvo netikėtas lūžis. Ambasados perkėlimą dar 1995 metais patvirtino JAV kongresas. Nuo to laiko šis perkėlimas kas pusmetį buvo atidedamas prezidento sprendimu iki tol, kol dabartinis JAV vadovas nusprendė nebeatidėti. To buvo galima laukti ir dėl jo paties pareiškimų rinkimų kampanijos metu, ir dėl paskirto ambasadoriaus – vieno iš savo partnerių, JAV žydo, kuris buvo gerai žinomas tokio perkėlimo šalininkas. Reikia pridurti, kad prezidentas Trumpas sprendime pareiškė, jog Jeruzalės statusas išlieka žydų ir palestiniečių derybų klausimu.

Kita pusė

Jei gegužės 15-ąją Izraelis švenčia valstybės gimimo šventę, tai palestiniečiai už 70 kilometrų esančiame Gazos ruože, ją mini kaip „Nakba“ – „katastrofą“. Didžiulė jų dalis yra palikuonys tų 700 000 arabų palestiniečių, musulmonų, bet taip pat ir krikščionių, kurie po pilietinių susirėmimų ir Izraelio valstybės įsteigimo buvo jėga ir prieš savo norą išstumti iš namų. Kai kariniai veiksmai pasibaigė, jiems nebuvo leista sugrįžti į savo žemes. Taip buvo ignoruota tarptautinė teisė, tačiau užtikrinta žydų daugumos populiacija. Išvytųjų sugrįžimas buvo ir tebėra vienas iš skaudžiausių palestiniečių bei žydų santykių punktų.

Norėdami atkreipti į tai dėmesį, palestiniečiai paskelbė, kad nuo kovo 30 iki gegužės 15 rengs simbolinius ir taikius „Sugrįžimo maršus“ prie Gazos ir Izraelio sienos. Kaip plačiai nušviesta tarptautinės žiniasklaidos, šiose akcijose buvo pralietas kraujas, daugiausia tarp palestiniečių. Nors Izraelio valdžia ir kariuomenė pareiškė, kad nedaro nieko kito, kaip tik gina savo sienas ir piliečių saugumą, tiek nevyriausybinės organizacijos, tiek valstybių vadovai sukritikavo „neproporcingą“ jėgos panaudojimą. Ypač kruvinas buvo paskutinysis penktadienis, kai žuvo 58 palestiniečiams. Antai, Prancūzijos prezidentas „apgailestauja dėl didelio civilių aukų skaičiaus“, „smerkia“ karių panaudotą jėgą prieš manifestantus, iš kurių taip pat reikalauja taikių protestų. Į naujas palestiniečių aukas prašo atkreipti dėmesį „Pax Cristi“, tarptautinis katalikų judėjimas už taiką.

Šventojo Sosto ir tarptautinė pozicija

Šiame kontekste Šventasis Sostas, taip pat ir popiežiaus Pranciškaus lūpomis, nuosekliai išlaikė savo nusistatymą apie „specialų“ Jeruzalės miesto statusą, nepritariant JAV žingsniui, kuris faktiškai jį pakeistų. Šiam žingsniui nepritarė ne vien tradiciniai JAV oponentai, bet ir tradiciniai sąjungininkai, didžioji dalis Europos Sąjungos valstybių narių. Keliolikos Jeruzalėje gyvuojančių Bažnyčių ir bendruomenių lyderiai, patriarchai ir arkivyskupai, taip pat nepritarė šiam Jungtinių Valstijų žingsniui, sakydami, jog tai dar labiau sukiršins žmones ir įkaitins aistras. Šis nepritarimas buvo regimas ir ambasados inauguracijoje Jeruzalėje: tarp kelių šimtų svečių trūko daugelio JAV draugiškų valstybių atstovų ar vietinių krikščionių atsakingųjų. Inauguracines maldas pasakė protestantų pastorius ir žydų rabinas, atvykę iš JAV.

„Šaukime už taiką“

„Visiems Jeruzalės lotynų vyskupijos kunigams, vienuoliams ir tikintiesiems: Viešpats tesuteikia jums taiką! Šiomis dienomis vėl regime neapykantos ir smurto sprogimą, kuris dar kartą sukruvino Šventosios Žemės veidą. Dar kartą užgesintos jaunuolių gyvybės ir šimtai šeimų aprauda savo artimuosius, žuvusius ar sužeistus. Dar kartą, tarsi ydingame rate, esame priversti pasmerkti bet kokios formos smurtą, cinišką naudojimąsi žmogiškais gyvenimais ir neproporcingą prievartą. Dar kartą esame priversti prašyti ir šaukti už teisingumą ir taiką“, gegužės 15 dieną parašė arkivyskupas Pierbattista Pizzaballa, lotynų patriarchato apaštalinis administratorius, vėl ir dar kartą pakviesdamas visus specialiam maldos budėjimui už taiką šeštadienį, Sekminių išvakarėse.