Filipinuose auga valdžios skatinamas smurtas

Birželio 12 dieną Lingayen Dagupan arkivyskupija Filipinuose, kuriai vadovauja arkivyskupas Socrates Villegas, paskelbė iš tiesų niūrių atspalvių pareiškimą, perskaitytą vyskupo katedroje, išplatintą kiekvienoje parapijoje.

Žudymas tapo sprendimu

„Mūsų brangi Dievo tauta, jie žudo mūsų kaimenę, jie žudo mūsų piemenis. Jie žudo mūsų tikėjimą. Jie keikia mūsų Bažnyčią. Jie žudo Dievą taip, kaip ant Kalvarijos kalno.

Žudymas yra sprendimas. Žudymas yra kalba. Žudymas yra kelias. Žudymas yra atsakymas. Žudymas yra drąsinamas. Žudymas yra jų darbas. Žudymas yra apdovanojamas. Žudymu didžiuojamasi.

Jie žudo gatvėse. Jie žudo namuose. Jie žudo triračiuose ir automobiliuose. Jie žudo aikštėse. Jie žudo prekybos centruose. Jie žudo koplyčiose. Tauta yra žudynių laukas. Jie žudo visur. Jie patenkinti žudydami. Bet mes nesame žudikų tauta.   

Ar jūs vis dar plojate? Vis dar juokiatės? Jums vis dar linksma? (...) Ar jūs galvojate, kad mūsų tauta saugesnė? Ar jūs vis dar sakote, kad neturėjome geresnės valdžios? Ar tai jūsų trokštas pokytis? Ar tai pokytis apie kurį svajojote? Ar vis dar sakote, jog „yra ir gerų dalykų, galvokime apie juos?“ Jei jie vėl mus keiks už mūsų balsą, nesistebėkite.

Ar jūs bijote kalbėti? Manote, jog tylėjimas yra dorybė? Galvojate, kad mes, ganytojai, turėtume auginti vienybę kaip beždžionės, nematančios, negirdinčios ir nekalbančios apie blogį? Manote, kad mes galime būti kitas taikinys, jei kalbame? Ar jums dar rūpi? Kur jūsų tikėjimas? Jūs kalbate pašnibždomis. Ar baiminatės būti išgirsti? Tapome nebyliais ir kvailiais?

„Kas mane išvaduos nuo šio įkyraus kunigo“, apie šv. Tomą Beketą pasakė karalius Henrikas II. Tarsi akli fanatikai karaliaus riteriai nuėjo į katedrą, surado arkivyskupą, užspeitė ir perskėlė jo kaukolę norėdami padaryti karalių laimingu, bet šis supyko. Karalius tapo atgailautoju ir atgailavo. Žudikai buvo išpeikti.

Šiandien žudikai yra giriami, o karalius ramus.

Mes, jūsų arkivyskupas, vyskupas ir Lingayen Dagupan dvasininkija sakome kartu:

Mes nebijome. Mes pasitikime Viešpačiu. Mes pasiruošę kovoti už Dievo garbę. Jie nori mus, kunigus, palaidoti. Bet jie pamiršta, kad mes, kunigai, esame sėklos. Kai jūs mus palaidosite, mes užaugsime dar didesni ir žydėsime. Jūs negalite sustabdyti Evangelijos augimo. Jūs negalite uždrausti Dievui būti Dievu. Jūs negalite užtildyti Tiesos balso.

Žudymas yra nuodėmė. Tai klaidinga. Tai nėra filipiniška. Tai nėra krikščioniška. To nesimokėme iš savo tėvų. (...) Melskime, kad Dievo malonė paliestų Filipinų prezidento širdį ir sustabdytų katalikų Bažnyčios žodinį persekiojimą, kuris skatina naujiems nusikaltimams prieš kunigus“.

Atsiteisimo diena

Lingayen Dagupan arkivyskupas visoms parapijoms nurodė praėjusį sekmadienį, birželio 18 dieną, aukoti atsiteisimo Mišias už piktžodžiavimus prieš Dievą, už nuodėmes, už kunigų ir vyskupų keikimą, už nenutrūkstančias žudynes. Kunigai tą dieną turėjo vilkėti violetiniaiss, gedulo spalvos liturginiais rūbais, bažnyčios penkiolika minučių skambinti varpais, visi buvo pakviesti pasninkauti, kas gali – surengti adoraciją, procesiją ar trumpą piligrimystę. 

Į šią atsiteisimo dieną tikintieji buvo pakviesti po nenutrūkstančių žudynių šalyje, kurių auka prieš keletą dienų tapo dar vienas arkivyskupijos kunigas, kulkos pakirstas prie altoriaus, prieš pat šv. Mišių pradžią.

Šiame laiške kalbama apie prezidento Rodrigo Duterte 2016 metais pradėtą „karą prieš narkotikus“, kuris seniai peržengė kovos prieš kriminalines grupuotes ribas. Prezidentas daugybę kartų, kalbėdamas pirmu asmeniu, pareiškė, jog „išžudys“ ar „lieps išžudyti“ visus prekeivius narkotikais, o Manilos įlankos žuvys nusipenės jais misdamos.

Teisingumas be teisingumo

Daugybė ataskaitų ir straipsnių iliustravo, kaip šis karas vyksta: policijos pareigūnai ar kareiviai dažnai paprasčiausiai nušauna įtariamuosius vos pamatę, po to ciniškai padėdami šalia narkotikų ir ginklą bei, visi kaip vienas, pareikšdami, jog ginklą panaudojo savigynai, atsakydami į ugnį. Nužudytųjų skaičius siekia apie 4000. Tačiau nuo dviejų iki keturių kartų yra didesnis nuo anoniminių baudžiamųjų būrių žuvusiųjų skaičius. Policija užtikrina, kad nieko apie tai nežino, tačiau mažai kas abejoja, jog šie žudikų būriai veikia išvien, pagal tuos pačius sąrašus, kaip ir teisėsaugos pareigūnai.

Didžioji dalis nušautųjų – ne turtingi „nusikaltėlių baronai“, o labai skurdžiai gyvenantys filipiniečiai. Daug iš jų iš tiesų mažiau ar daugiau reguliariai vartojo narkotines medžiagas, perpardavinėjo jas mažais kiekiais. Bet kaip iliustruoja „Human Rights Watch“ ir kitų žmogaus teisių organizacijų reportažai, dažnai tai beviltiškoje padėtyje atsidūrę žmonės ar šeimos, negalintys atrasti jokio darbo, neturintys jokio pragyvenimo šaltinio, palikti likimo valiai. Dešimtys istorijų pasakoja apie tai, kad, sužinoję, jog atsidūrė „įtariamųjų sąrašuose“, šie žmonės patys pasidavė policijai, bet tada, už kelių dienų, į jų varganus būstus, dieną ar naktį, atėjo keletas kaukėtų vyrų ir tuoj pat įvykdė mirtiną egzekuciją.

Tuo tarpu prezidentas Duterte garantavo, kad niekas nebus nubaustas už nusikaltėlių egzekucijas, kad ir kokios jos būtų, savavališkai nustatydamas, kas teisingumo pusėje, o kas ne.  

Kaip galima nuspėti, „karas prieš narkotikus“ taip pat netrukus pareikalavo visai niekuo dėtų žmonių, taip pat paauglių, berniukų ir mergaičių žūčių, už kuriuos niekas nepatraukiamas atsakomybėn. Bendras kontekstas tapo labai palankus tarpusavio sąskaitų suvedinėjimui, visuomeninių ir politinių oponentų pašalinimui. Nuo licenzijos nebaudžiamam ir be jokio teisminio proceso žudyti įtariamus ar tikrus nusikaltėlius tik vienas žingsnis iki žudymo tų, tarsi „bendrininkų“, kurie tai kritikuoja – visuomenininkų, dvasininkų. (RK / CBCPNEWS/ Vatican News)