Trys iššūkiai žmogaus teisių visuotinimui

Prieš 70 metų padėti pamatai

Rugsėjo 10 dieną sukako 70 metų nuo tos dienos, kai, 1948 metų JT generalinėje asamblėjoje Paryžiuje, buvo pasirašyta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, parengta įvairių įsitikinimų, kultūrų ir religijų ekspertų, tapusi bendru standartu visoms tautoms, visoms šalims.

Jos pirmasis straipsnis deklaruoja, jog „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai“. O preambulėje nurodoma, jog „visų žmonių giminės narių prigimtinio orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“. Po dviejų pasibaisėtinų pasaulinių karų konstatuota, kad „žmogaus teisių nepaisymas ir niekinimas pastūmėjo vykdyti barbariškus aktus, kurie papiktino žmonijos sąžinę, ir didžiausiu paprastų žmonių siekiu buvo paskelbtas pasaulio, kuriame žmonės turi žodžio bei įsitikinimų laisvę ir yra išlaisvinti iš baimės ir skurdo, sukūrimas“.

Visuotinės Žmogaus teisių deklaracijos priėmimo sukaktis paminėta įvairiais renginiais ir susitikimais, taip pat Europos Taryboje rugsėjo 10-ąją surengta konferencija. Tarp jos organizatorių – Šventojo Sosto diplomatinė misija šioje organizacijoje, o tarp pranešėjų – arkivyskupas Paul Richard Gallagher, Šventojo Sosto diplomatijos šefas. Apibendriname keletą jo pranešimo minčių.

Pirmiausia, kad prigimtinio kiekvieno žmogaus orumo ir neatimamų teisių principas natūraliai ir giliai atitinka biblinį supratimą ir krikščionišką viziją apie žmogų, sukurtą pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, skirtą broliškai tarpusavio meilei. 

Ar žmogaus teisės – kiekvienam žmogui?

Tačiau didžiąją savo pranešimo dalį Šventojo Sosto diplomatijos vadovas skyrė trims dideliems iššūkiams, praėjus 70-čiai metų, žmogaus teisių sąvokai, konkrečiau, jų visuotinumui. O juk tik tuo atveju, jei atsakymas į klausimą apie žmogaus teisių visuotinumą bus teigiamas, jos išliks mūsų visuomenių kūrimo bendru horizontu, būtinu politinės galios naudojimo kriterijumi, tarptautinės bendruomenės gaire.

Pirmas iššūkis: nepakankamai visus įtraukiantis ir visus apimantis socialinio vystymosi modelis. Net ir išsivysčiusiose Vakarų ekonomikose stebime didžiulius „socialinio fabriko“ sutrikimus: nelygybę, kai kurių grupių nuskurdimą, bedarbystę, socialinės apsaugos sistemų neveikimą. Tai paliečia pirmiausia pačius silpniausius, pažeidžiamus tiek Vakaruose, tiek kitur. Tuo pat metu komunikacijos technologijos leidžia jiems stebėti kaip kai kurie gyvena komforte ir gerovėje. Tokia situacija, pasak arkivyskupo Gallagherio, yra nepalanki ne vien socialinei santarvei, bet ir rizikuoja aptemdyti žmogaus orumą.

Ir jei nerimaujame, kad kai kuriose šalyse ekonomika neauga kartu su demokratija ir pagarba žmogaus teisėms, turime būti dar daugiau susirūpinę dėl raidos visuomenėse, kurios remiasi tik individualių laisvių tvirtinimu ir mažai dėmesio skiria solidarumo dorybei. Būtina klausti, kokie vystymosi modeliai suderinami su žmogaus teisių visuotinumu.

Antras iššūkis kyla iš kultūrinio pliuralizmo mūsų visuomenėse. Šis iššūkis nėra naujas: su juo susidūrė Visuotinės deklaracijos rengėjai, tai įprastinė kritika tų, kurie žmogaus teises regi vien kaip Vakarų kultūros produktą. Tačiau šiandien šis iššūkis paaštrėjo ir išaugo: dėl politinio nacionalizmo, ideologinio fundamentalizmo, dėl migracijos, dėl žmogaus teisių interpretavimo radikaliai individualistinėje perspektyvoje ir objektyviai nuo pamatinių tekstų nutolusių naujų „teisių“ kūrimo. Visa tai apsunkina bendro sutarimo suradimą.

Trečias iššūkis yra ne teorinės abejonės, o praktinis tarptautinės tvarkos nestabilumas ir grėsmės taikai, sisteminiai ir dideli žmogaus teisių pažeidimai, verčiantys abejoti ar tarptautinė bendruomenė pajėgi sukurti tarptautinę tvarką pagal savanoriškai prisiimtus kilnius principus. Tai iššūkis kaip susieti taiką, pagarbą žmogaus teisėms ir teisingumą.

Atsakymų ieškojimas

Arkivyskupas Gallagheris pasiūlė ir galimus atsakymus, paremtus Bažnyčios socialine doktrina. Pasak jo, atsakymo raktas į pirmą iššūkį yra įtvirtinimas tuo pat metu tiek politinių ir pilietinių, tiek, Deklaracijos žodžiais tariant, „ekonominių, socialinių ir kultūrinių“ teisių. Viena teisių kategorija negali klestėti be kitos. Bažnyčios socialinėje doktrinoje tai vadinama visapusišku (integraliu) asmens vystymusi. Palaimintasis Paulius VI tai susumavo tokiais žodžiais: „kiekvieno žmogaus ir viso žmogaus vystymasis“. Tai yra kelias į visus asmenis ir visas jų gyvenimo dimensijas apimantį vystymąsi.

Atsakymas į antrą - pliuralizmo – iššūkį yra religijos laisvė, atsispiriant pagundai pliuralizmo iššūkį spręsti šios laisvės suvaržymu. Religijos laisvės svarba tame, kad ji apsaugo asmens ir jo egzistencijos tikslo, kuris gali būti skirtingai suprantamas, ryšį. Tai yra asmens transcendentinio orumo šerdis. Pripažinti šią laisvę reiškia pripažinti valstybės ribas, kai kalbama apie tokius vidujinius ir galutinius dalykus. Tad valstybė turi susilaikyti nuo vienos, religinės arba nereliginės pasaulėžiūros rėmimo ir iš „geranoriško neutralumo“ perspektyvos sudaryti sąlygas kiekvienam gyventi, kiek įmanoma, pagal savo įsitikinimus. Iš kitos pusės, pasaulėžiūros turi dialoguoti, surasti protingus kompromisus ir sutarimą dėl pamatinių vertybių. Tai sunkus, tačiau deramas kelias. 

Atsakymas į trečią, taikos trūkumo iššūkį, yra Deklaracijoje išreikštas nusistatymas, jog žmogus su žmogumi turi elgtis kaip su broliu: tiek individualiai, tiek valstybių lygiu. Kitaip tariant, suprasti, kad mano teisės ir kito asmens – kitoje valstybėje, kitame kontinente - teisės yra susijusios ir priklausančios viena nuo kitos. Kai paminamos kito teisės, kyla rizika ir manosioms. „Viskas yra susiję“, reziumuoja popiežius Pranciškus enciklikoje „Laudato Sì“, kurioje kalbama apie „visapusišką ekologiją“: tai irgi būdas išreikšti žmogaus teisių visuotinumą. (RK / Vatican News)