PASAULIS

Aštuoneri karo Sirijoje metai

2011 metų kovo 15-osios gatvės mitingai paprastai datuojami kaip karo Sirijoje pradžia. Per šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų kraštus ritosi tai, ką kai kurie pavadino „arabų pavasariu“: studentai, darbininkai, vargingiausiai gyvenantys išėjo į gatves reikalauti iš ilgamečių ir pabodusių vieno asmens ar vienos šeimos režimų permainų, teisingumo, laisvės, teisių ir lygybės.

Kai kur, kaip kad Tunise ar Egipte, šie režimai iš tiesų krito, tačiau netrukus tapo aišku, jog trokšto pagerėjimo greitai nebus: ir dėl objektyvių priežasčių, ir dėl to, kad nuverstų režimų vietos pradėjo siekti islamistiniai judėjimai, kuriems laisvė ir asmenų teisės nebuvo prioritetas. Režimo žlugimas Libijoje kelią atvėrė klanų ir grupuočių tarpusavio kovai, kuri tęsiasi iki šiol. Sirijoje Asadų šeimos režimas su išorės pagalba išsilaikė, tačiau visas kraštas buvo nusiaubtas karo, kuriame dalyvavo ir dalyvauja tiek vidinės grupuotės, tiek regioninės galybės. Kelerius metus Sirijoje ir Irake gyvavo teroristinės ir ekstremistinės grupuotės „Islamo valstybė“ barbariškas eksperimentas, šiuo metu išgyvenantis paskutines dienas.

Karo kaina

Kainą, kurią už karą sumokėjo pirmiausia Sirijos populiacija, sunku suskaičiuoti. Nuolatos aptinkamos masinės kapavietės. Žuvo dešimtys tūkstančių kovotojų, savo noru ar priversti jėga kariavę už vieną ar kitą pusę. Nuo tiesioginių karo veiksmų – bombardavimų, atsitiktinių kulkų, baudžiamųjų akcijų – žuvo tūkstančiai civilių. Spėjama, kad bendras žuvusiųjų skaičius, tarp kurių tūkstančiai vaikų, viršijo pusketvirto šimto tūkstančių. Visam gyvenimui sužalotų yra dar daugiau, nekalbant apie dvasines ir psichologines traumas tiems, kurie matė mirtiną smurtą prieš savo artimuosius ar patyrė kitas jo formas, kaip kad seksualinę vergovę. Kadaise gyvybe virę miestai visiškai sunaikinti, kaip ir dešimtmečiais kurta infrastruktūra. Karo ugnyse ar infliacijoje išnyko šeimų turtas, ištisos kartos prarado darbo vietas ir gyvena nuolatinės humanitarinės dramos sąlygomis. Keli milijonai sirų vaikų ir paauglių didžiąją savo gyvenimo dalį arba net visą gyvenimą matė tik karą, mokyklą lankė tik retkarčiais arba visai nelankė. Ten, kur gali lankyti, trūksta tiek mokytojų, tiek priemonių. Tik vienetai iš šių vaikų užbaigs universitetą ar aukštesnę profesinę mokyklą. Tokia situacija tarsi užprogramuoja dar lėtesnį atsitiesimą.

Smūgis krikščionybei bei civilizacijos paveldui

Daug kartų rašyta ir apie dramatišką krikščionių bendruomenių likimą. Krikščionybė Sirijoje ir Irake išsiskyrė savo įvairove. Čia gyvavo keliolika ortodoksų ir katalikų Bažnyčių, kai kurių šaknys siekė pirmuosius krikščionybės šaknys, kaip ir liturginės, dvasinės ir teologinės tradicijos, pasaulinio krikščioniško paveldo dalis. Dėl masinės migracijos į saugias šalis krikščionybė Artimuosiuose Rytuose neteko iki pusės ar net daugiau tikinčiųjų, o likę yra išblaškyti, daugelis nepasitiki valdžia ir yra nusivylę savo kaimynais – musulmonų dauguma.

Kaip žinome iš istorijos vadovėlių, Sirija taip pat buvo įvairių – ikikrikščioniškų, krikščioniškų ir islamo – civilizacijų židinys ir kryžkelė, šimtmečiais išsaugojusi kultūrinius lobius. Didelę jo dalį šis karas sunaikino visiems laikams.

Perspėjimai apie egzistencinį pavojų pavienėms krikščioniškoms Bažnyčios ar visai krikščionybei Artimuosiuose Rytose nėra laužti iš piršto. Galima priminti, kad Sirijos sostinė Damaskas, pakeliui į kurį įvyko apaštalo Pauliaus atsivertimas, yra kelių istorinių Bažnyčių centras.

Atgalinis karo Sirijoje poveikis

Konfliktas Sirijoje išsiskiria savo intensyvumu ir savo trukme. Tai paaiškinama tuo, kad karas Sirijoje tapo ne vien vietinių genčių, bet regioninių ar pasaulinių interesų susikirtimo vieta: ekstremizmo prieš taikų sugyvenimą, šiitų prieš sunitus, Rusijos prieš JAV, Irano prieš Saudo Arabiją. Lemiamos reikšmės kariniams veiksmams turi naftos ir dujų gręžinių kontrolė.

Galima pridurti, kad prieš karą Sirijoje ir Irake, tiek jo metu į regioną plūstelėjo įvairiausios ginkluotės, sunkios ir lengvos, už milijardus eurų. Didžiulė jos dalis yra pagaminta Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ir jei ginklų gamintojai džiaugėsi sudaromais kontraktais, tai faktai rodo, jog vienokiais ar kitokiais keliais į džihadistų rankas patekę vakarietiški ginklai sudarė didelę dalį „Islamo valstybės“ arsenalo, leidusio išprovokuoti masines pabėgėlių bangas. Ypač 2015 metų vasarą šios bangos atsirito iki pačios Europos. Jų politinė, socialinė ir ekonominė kaina tiek Europos valstybių visuomenėms, tiek valstybių tarpusavio santykiams iki šiol yra skaičiuojama.

Neapsiprasti su „karo kultūra“

„Niekas neprarandama taikoje. Viskas gali būti prarandama kare“, – 1939 metų rugpjūčio 24 dieną, savaitę prieš II Pasaulinio karo pradžią, neregėtą tragediją žmonijos istorijoje, desperatiškai perspėjo popiežius Pijus XII. Popiežius Pranciškus ne kartą kalbėjo apie šiandien vykstantį „III pasaulinį karą dalimis“, kurio kaina žmonijai gali būti didžiulė, kaip iliustruoja, kartais net tiesioginiame eteryje, vaizdai ir žinios iš Sirijos. Svarbu su juo neapsiprasti, tai nėra natūrali būsena. Pranciškus nuolatos pabrėžia, kad visų geros valios žmonių ir visų religijos lyderių uždavinys yra „karo kultūrą“ keisti „taikos kultūra“. (RK / Vatican News)