Islamistų išpuolis prieš Burkina Faso krikščionis. Popiežiaus užuojauta
Keletą dešimtmečių Burkina Fasas buvo stabilus kraštas, kurio etninės ir religinės bendruomenės sugyveno taikiai. Padėtis pradėjo keistis šio dešimtmečio pradžioje. Kai po pilietinio karo ir Vakarų karinės intervencijos 2011 metais Libijoje žlugo Gaddafio režimas, daugybė jam anksčiau tarnavusių samdinių patraukė į Malį, ypač iš ten kilusieji. Jie buvo ginkluoti ir ieškojo naujo tikslo. Išnaudodami tiek etninius kivirčus, tiek kriminalinius interesus, tiek tuaregų nepriklausomybės siekius, žadėdami sukurti tariamai tikrą islamišką, o iš tiesų diegdami ekstremizmu ir ginklu pagrįstą santvarką jie išbalansavo trapią Malio demokratiją. Kilus rizikai jai visai žlugti ir įsivyrauti ekstremistinėms jėgoms, Prancūzija pasiuntė savo karius, kurie Malyje yra dislokuoti iki pat šios dienos. Sostinė, pagrindiniai miestai ir valstybės institucijos Malyje buvo išsaugotos, bet provincijos, dykumos, nuošalesnės vietovės, kur trūksta policijos ir kariuomenės, tapo džihadistų nuolatinių karo veiksmų teritorijomis.
Jų žvilgsnis nukrypo į Burkina Fasą ypač po 2014 metų, kai buvo išvytas 27 metus šalį valdęs Blaise Compaoré, o kitų pastangos užpildyti likusį valdžios vakuumą lėmė daug sumaišties. Iš daugiau nei 20 milijonų Burkina Faso gyventojų 60 procentų yra musulmonai, apie 19 procentų – katalikai, 4 procentai žmonių priklauso įvairioms protestantiškoms bendruomenėms, dar 15 procentų laikosi animistinių tradicijų. Džihadistų siekis yra radikalizuoti krašto musulmonus, suardyti tradicinį taikų sugyvenimą su religinėmis mažumomis. Jeigu jiems pavyktų sukurti didelį tinklą, Burkina Fasas taip pat taptų tiltu skleisti terorizmo ir ekstremizmo geografiją pietų kryptimi, į kitas valstybes, su kuriomis ji dalijasi bendra siena: Dramblio Kaulo Kranto Respubliką, Ganą, Togą ir Beniną. Todėl dažnai pažymima, kad viena iš karo su ekstremizmu fronto linijų sutampa su Sahelio regiono ribomis.
Džihadistai į Burkina Fasą atvyksta iš Malio pasienio. Jie surengė teroro išpuolių, kuriuose žuvo mažiausiai 300 žmonių. 2016 metais surengtas teroro aktas prieš vieną kavinę ir viešbutį Burkina Faso sostinėje. Ne kartą jie įsiskverbė giliau į kraštą, užminavo kelius, policijos ar kariuomenės pastatų prieigas. Ekstremistų grėsmė įvairiais būdais paveikė žmonių ir krašto gyvenimą: nuo ekonomikos susitraukimo ar turizmo išnykimo iki daugiau nei tūkstančio mokyklų ar klasių uždarymo, mat teroristai taikosi ir į „neislamiškas“, tad ir krikščioniškas mokyklas bei jų mokytojus.
Tad dėsninga, jog šių metų Burkina Faso sostinės Uagadugu arkivyskupo kardinolo Philippe Ouédraogo Velykų žinioje krašto katalikams daug dėmesio skirta terorizmo grėsmei. Jis paragino parapijų bendruomenes melstis už taiką šalyje, nes taika prasideda nuo širdies atsivertimo. Ganytojas taip pat paprašė būti solidariems su tūkstančiais žmonių, vyrų ir moterų, kurie dėl nesaugumo turėjo palikti namus ir persikelti į kitus regionus, į varganas palapinių stovyklas.
Šios temos neišvengiamai atsidurs ir Vakarų Afrikos vyskupų konferencijų susitikimo dėmesio centre gegužės 13–20 dienomis Burkina Faso sostinėje. Balandžio 29 dienos spaudos konferencijoje nurodoma, jog susitikime laukiama apie 150 dalyvių iš šešiolikos valstybių – iš prancūziškai, angliškai ir portugališkai kalbančių kraštų. Ne vienas iš jų tiesiogiai jaučia ekstremizmo grėsmę. Oficiali vyskupų regioninio susitikimo tema yra „Naujasis evangelizavimas ir visapusiškas žmogaus vystymasis Dievo šeimoje-Bažnyčioje ir Vakarų Afrikoje“. (RK / Vatican News)
