Piligrimų kelią Italijoje siūloma pripažinti pasauliniu paveldu
Po Romos imperijos subyrėjimo keliauti buvo sunku, nes nebeliko vientisos kelių sistemos, keliautojų apsaugos ir juos priimti galinčių nakvynės namų tinklo. Teritorija buvo padalinta į daug mažų valdų, kurių šeimininkų elgesys dažnai buvo neprognozuojamas. Kai padėtis šiek tiek nusistovėjo, VIII amžiuje buvo pradėtas vystyti naujas šiaurę ir pietus siejantis kelias, panaudojus senųjų romėnų kelių atkarpas, perėjas kalnuose, mažesnius vietinius kelius. Šis kelias turėjo nemažai atšakų ir aplinkkelių, kurie gelbėjo tais atvejais, kai vienoje ar kitoje kelio atkarpoje buvo nesaugu dėl tarpusavio kovų, plėšikų ar, tuo metu, musulmonų puldinėjimų.
Via Francigena kartais yra pavadinama Sigeriko keliu. Sigerikas Rimtasis buvo X amžiaus antroje pusėje miręs vienuolis ir arkivyskupas. Kai jis buvo išrinktas Kenterberio arkivyskupu (Anglijoje), 990 metais nukeliavo į Romą ir iš popiežiaus rankų gavo arkivyskupišką palijaus juostą. Po kelių dienų viešnagės Romoje Sigerikas pasuko atgal ir po beveik trijų mėnesių kelionės pasiekė Kenterberį. 78 kartus jis sustojo nakvoti miestuose, kaimuose, vienuolynuose, nukeliavo apie 1600 kilometrų, apie 20 kilometrų kasdien. Kiekvieną sustojimą arkivyskupas arba jo raštininkas pakankamai išsamiai aprašė – tai, galima sakyti, yra seniausias literatūrinis ir vientisas Via Francigena kelio pristatymas. Jo dienoraščio originalas neišliko, tačiau ir šiandien Anglijoje yra saugoma XI amžiaus pradžios kopija. Daugelis iš joje paminėtų vietovių egzistuoja iki šiol, nors neretai kitais vardais. Ne vieną iš šių vietovių kerta ir dabartinė Via Francigena. Kita vertus, ji yra pakoreguota atsižvelgiant tiek į vėlesniais laikais iškilusių miestų ar vienuolynų geografinę padėtį, tiek į pastaraisiais dešimtmečiais nutiestus kelius ar išplėtotą industrinę ir žemės ūkio veiklą. Ir šiandien juo keliauja nemažai piligrimų. Keli Italijos regionai suvienijo pastangas, kad Via Francigena būtų įrašyta į UNESCO žmonijos kultūros paveldo sąrašą. 2019 pradžioje tam pritarė ir nacionalinė Italijos UNESCO taryba.
Tam jau egzistuoja precedentas – tai visame pasaulyje žinomas Jokūbo arba Santjago de Kompostela kelias Ispanijoje. Kai 1993 metais jis buvo įtrauktas į UNESCO sąrašą, buvo nurodyta, kad kartu su piligrimais ir kitais keliautojais sklido nuolatiniai kultūriniai, prekybiniai ir žinių mainai. Greta kelio įvairiais laikotarpiais – romanų, gotikos, baroko – išdygo bažnyčios, vienuolynai, ligoninės, nakvynės namai, tiltai, dažnai turintys didelę architektūrinę ir meninę vertę, sudarantys darnią visumą su aplinka. Šis kelias, tikėjimo žmonių ir tautų gyvenime liudytojas, tapo Ispanijos ir Europos tapatybės dalimi. Tokie argumentai nesvetimi ir Via Francigena, kurio religinė ir kultūrinė vertė jau yra pripažinta ne vien Italijos, bet ir Europos lygiu. (RK / Vatican News)
