Šv. Pranciškaus ir sultono susitikimo „metodologija“
Šv. Pranciškus paprašė priimamas sultono, kuriam ketino liudyti savo tikėjimą ir buvo pasirengęs kankinystei. Sultonas iš tiesų priėmė Asyžiaus neturtėlį ir po kelių dienų pokalbių šis sugrįžo atgal gyvas bei sveikas. Apie šį susitikimą pasakoja keli autoriai, tačiau patikimiausiais laikomi Jacques’o de Vitry, prancūzų kardinolo ir istoriko raštai. Šis dvasininkas buvo šv. Pranciškaus amžininkas ir pats lankėsi Dumjate apsupties metu. Skirtingu laiku rašytuose dokumentuose jis apie pranciškono ir sultono susitikimą kalba bent tris kartus.
Asyžiaus šventojo ir sultono susitikimas buvo viena iš Comunione e Liberazione bažnytinio judėjimo jau keturiasdešimtą kartą surengto „tautų draugystės“, arba Rimini susitikimo, temų. Diskusijoje dalyvavo Šventosios Žemės pranciškonų kustodas Francesco Patton ir viduramžių istorijos žinovė profesorė Maria Pia Alberzoni. Ji priminė, jog plačiai paplitęs įsitikinimas, kad krikščionių ir musulmonų santykiai viduramžiais apsiribojo vien kruvinais karais, yra vėliau gimęs stereotipas. Iš tiesų yra daug duomenų, jog taikos metais Viduržemio jūros regione tarp musulmonų ir krikščionių netrūko kultūrinių ir prekybinių ryšių. Panašiai sultonas Malek el-Kamel buvo ne vien kariuomenės vadas, bet ir smalsus žmogus, skyręs daug dėmesio kultūrai ir tuometiniam mokslui.
Tačiau kodėl verta atsiminti jo susitikimą su Pranciškumi Asyžiečiu? Po jo tarsi niekas nepasikeitė, karas tęsėsi toliau. Tačiau Šventosios Žemės kustodas t. Patton interviu Vatikano žinių tarnybai, italų portalui „Il Sussidiario“ pažymėjo, jog šis epizodas byloja apie tai, kad krikščionių ir musulmonų kontaktai nėra pasmerkti smurtui. Jis gali atrodyti visai nereikšmingas tarp kitų tuometinių įvykių. Tačiau argi ne taip atrodė ir paties Jėzaus gyvenimo istorija?
Tai ypač patvirtina ir pranciškonų istorija. Šv. Pranciškus buvo įsitikinęs, jog privalo skelbti krikščionių tikėjimą sultonui, tačiau be ginklų, be prievartos, be siekio pažeminti, be užkariavimo planų. Jo skelbimas yra taikus ir pagrįstas gyvenimo liudijimu. Būtent tokia perspektyva leido pranciškonams įsišaknyti Šventojoje Žemėje, saugoti šventąsias vietas, rūpintis vietos krikščionimis ir piligrimais aštuonis amžius, per kuriuos įvyko daug sukrėtimų. Evangelijos skelbimas ir taika yra centrinės temos šv. Pranciškaus Asyžiečio pamokslavime. Šventosios Žemės kustodas priminė 2009 metais atliktą šv. Pranciškaus žodyno studiją – žodis „priešas“ naudojamas kalbant apie mūsų pačių egoizmą.
Šv. Pranciškaus „misijinė metodologija“, pažymėjo t. Francesco Patton, galioja ir šiandieniniams santykiams su islamu, kuris niekada nebuvo, kaip verta atsiminti, vientisas blokas. Egzistuoja dvi didelės srovės, šiitų ir sunitų, kurios savo ruožtu skirtingai įsikūnijo skirtingose kultūrose. Pakanka pagalvoti, jog didžiausia islamiška šalis šiandien yra Indonezija, kurioje yra perėjimų iš islamo į krikščionybę. Apie atviresnį islamą kalba ir dalis musulmonų intelektualų, tačiau jų mintys dar turi pasiekti platesnę visuomenę. Šiuo požiūriu, beje, sultono ir šv. Pranciškaus susitikimas yra musulmonams nežinoma istorija, kurią jiems dar reikia atskleisti. (RK / Vatican News)
