Popiežius Tailande. Kokia šalis ir kokia visuomenė?
Kalbų ir rytų civilizacijų profesorė Sibille de Vienne iš Paryžiaus priminė, jog tik šią vasarą buvo normalizuota politinė situacija, kuri susikūrė po 2014 metų karinio perversmo. Beje, pastarasis nebuvo naujas ar retas įvykis per pastaruosius šimtą metų. Beveik pusė iš visų per šį laikotarpį valstybę valdžiusių premjerų atėjo iš kariuomenės struktūrų. Sureguliavus politinę krizę iškilo uždavinys surengti sąžiningus rinkimus ir jie įvyko šį pavasarį. Rinkimai parodė didelę politinę fragmentaciją: juose varžėsi beveik aštuoniasdešimt partijų, į parlamentą pateko daugiau nei dvidešimties partijų atstovai, kuriems susitarti ir priimti bendrus sprendimus nėra lengva.
Anot prancūzės profesorės, kita problema yra didžiulė nelygybė, nelygus gėrybių paskirstymas ir apmokestinimas. Sveikatos apsaugos sistema egzistuoja, tačiau dar nėra visuotinės pensijų sistemos. Reikia gerinti švietimo paslaugas ir prieigą tiek kaimo vietovėse, tiek miestų periferiniuose kvartaluose. Egzistuoja dideli gyvenimo būdo, mentaliteto ir politinių pažiūrų skirtumai tarp sostinės Bankoko ir regionų.
Budizmas yra vyraujanti religija. Tradicinė budizmo Tailande samprata tvirtina, kad tobuliausias būdas perimti Budos mokymą yra vienuolinis kelias. Tačiau šiandieniniuose dideliuose ir skubančiuose miestuose vienuolynams nėra lengva. Kita vertus, budistiniai vienuolynai yra vietos, kur galima apsigyventi keleriems metams ar kelioms savaitėms, o po to išeiti. Palyginus mažas skaičius renkasi vienuolinį kelią visam gyvenimui.
Budistų santykiai su religinėmis mažumomis yra geri. Didžiausią religinę mažumą sudaro musulmonai, kurie nėra išstumti į visuomeninio gyvenimo pakraštį. Jie renkami arba skiriami į aukščiausius valstybės postus. Musulmonų separatizmas Tailando pietuose yra retas atvejis – tai buvusi Malaizijos sultonato teritorija, kuri kadaise buvo nepriklausoma, kalbėjo savo kalba. Ji, kaip nepriklausoma valstybė, nustojo gyvuoti 20 amžiaus pradžioje ir tai nulėmė prancūzų bei britų kolonijiniai interesai.Tačiau kolektyvinė atmintis dar gyva. Tailandas taip pat yra kitų kraštų piliečiams atvira ir svetinga šalis: ne vien vakariečiams, bet ir trims milijonams atvykėlių iš Mianmaro, pasakojo Sibille de Vienne.
„VaticanNews“ taip pat kalbino arkivyskupą Louisą Chamniern Santisukniran, Tharo ir Nonsengo arkivyskupijos ganytoją Tailando šiaurės rytų regione, netoli Laoso.
„Bažnyčia yra gyvybinga. Ją sudaro 460 mažų bendruomenių, kurios renkasi maldai ar Dievo Žodžio skaitymui kiekvieną vakarą“, – pasakojo arkivyskupas. Bažnyčia auga dėl atsivertimų mišriose šeimose, kai kas tampa krikščionimi pažinęs Jėzų katalikiškose mokyklose, kurių arkivyskupijoje yra aštuonios. Tačiau suaugusiųjų atsivertimų nėra tiek daug, kiek misijose prieš šimtą metų. Pasikeitė socialinės sąlygos. Tada misionieriai atjodavo į kaimelius ir juose likdavo apaštalauti ilgam laikui. Daug dabartinių parapijų yra tuometinio evangelizavimo vaisius.
Komentuodamas Tailando socialinę būklę arkivyskupas Chamniern Santisukniran sakė, jog provincijose mažai darbo, todėl labai didelė dalis jaunuolių ir jaunų šeimų persikelia į Bankoką. Tai suprantama, tačiau tai didelis smūgis tiek krikščionių bendruomenėms, tiek kaimelių bendruomenėms: jose trūksta jaunų žmonių, yra šeimos ir kartų ryšiai, dažnai prarandama kultūrinė ir religinė tapatybė, ją nustelbia miestų sekuliarizmas, materialinio gerbūvio ir vartojimo mentalitetas. Tai galioja visiems – budistams, krikščionims, musulmonams. Pasak arkivyskupo tailandiečio, krikščionybė daug rečiau nei anksčiau suvokiama kaip svetimšalių religija, ji tapo krašto dalimi. Prie to labai prisidėjo visiems atviros katalikų mokyklos.
Šią temą pratęsė apaštalinis nuncijus Tailande Paul Tschang In-Nam, pabrėžęs stiprų tautinės tapatybės ir religijos ryšį. Kai kuriems priimti krikščionybę reiškia išsižadėti buvimo tailandiečiu, tai didelė kliūtis tiek atsiversti, tiek skelbti Evangeliją.
Panašią kliūtį sukūrė II pasaulinio karo įvykiai ir jų atmintis. Tailandas tapo Japonijos sąjungininku, o krikščionybė buvo suvokiama kaip kolonijinių ir priešiškų jėgų Europoje religija.Atsiversti į krikščionybę reiškė pereiti į priešų pusę. Nuncijus vylėsi, kad popiežiaus vizitas padės peržengti barjerus, kurie vis dar gyvuoja, nors juos sukūrę įvykiai jau nugrimzdo į praeitį. (RK / Vatican News)
