Žmogaus teisės ir asmens apibrėžimas

Seminaras Strasbūre

Sausio 7– 9 dienomis Strasbūre surengtas seminaras, kurį atidarė Europos Tarybos generalinė sekretorė Marija Pejčinović Burić ir arkivyskupas Paulas Gallagheris, kuris yra atsakingas už Šventojo Sosto santykius su valstybėmis. Seminaras buvo skirtas šiai temai: „Kurti Europą kartu. 50 Šventojo Sosto metų Europos Taryboje“.

„50 metų kaip valstybės stebėtojos – pirmosios stebėtojos mūsų organizacijoje – liudija gyvą ir nuolatinį Šventojo Sosto dėmesį mūsų pastangoms dėl žmogaus teisių, demokratijos ir teisinės valstybės apsaugos visame kontinente“, – sakė Pejčinović Burić. – „Šventasis Sostas ir Europos Taryba mano, jog individo orumas yra prioritetas: remdamiesi šiais pamatais galėjome dirbti kartu dėl svarbių bendro rūpesčių klausimų“.

Skirtingi požiūriai

„Kokia Europos vizija šiandien?“ – tokiu klausimu savo pastabas pradėjo arkivyskupas Gallageris, kuris su savo klausytojais pasidalijo mintimis apie „katalikišką ir krikščioniška Europos viziją“. Pasak jo, 1950 metų Europos žmogaus teisių konvencija yra „kertinis akmuo“, kultūrinius skirtingumus pranokstančios vertybės, į kurias remiasi svarbi europietiškos tapatybės dalis.

„Jei norime siūlyti šiandien Europos viziją, man atrodo teisinga pradėti tvirtinimu, jog dar nėra vientiso Europos suvokimo, kaip ir vieno požiūrio kaip įgyvendinti šį projektą. Kiekviena tauta savaip mato Europą“, – kalbėjo arkivyskupas, kuris pridūrė, jog ir tautose esama pažiūrų įvairovės. Vieniems bendra Europa yra tarsi viršnacionalinis darinys be širdies ir sielos, dar kiti peikia faktą, jog objektyvumas sukeičiamas su subjektyvumu, sveiką racionalumą ir asmenų valią nusveria valdžia arba grupės valia, kad gėris ir blogis nustatomas įstatymais arba daugumos valia.

Tačiau, anot Šventojo Sosto diplomato, jis nori pasiūlyti keletą įžvalgų apie ugdymą, migracijas, tarpreliginius ir tarpkultūrinius santykius, susijusių su Europos kūrimu, gerbiančių jos šaknis, svarių ne vien krikščionims, bet ir visiems geros valios žmonėms.Viena iš šių įžvalgų susijusi su žmogaus teisėmis.

Teisės yra prigimtinės

„Žmogaus teisės ir žmogaus orumas yra viena iš svarbiausių temų Šventajam Sostui“, – dar kartą pabrėžė arkivyskupas. Didžiajai visuomenių daliai žmogaus teisės jau tapo esminiu juridinės santvarkos elementu, gėrio ir teisingumo gaire tarp asmenų, tarp asmenų ir valstybių, tarp valstybės ir kitos valstybės. Semantinė analizė leidžia suprasti, jog teisės yra susietos su žmogaus prigimtimi, todėl kiekvienas asmuo jas turi, nepriklausomai nuo rasės, kilmės, lyties, tautybės ir religijos. Todėl šios teisės yra „universalios“. Kadangi jos nėra valstybės ar tarptautinės organizacijos teisinio akto pasekmė, jos yra „neatskiriamos“ nuo asmens. Todėl Šventasis Sostas prisidėjo ir prisideda prie juridinio tarptautinio korpuso formavimo, kad kiekviena pamatinė žmogaus teisė būtų užtikrinta atitinkamomis normomis, tokiomis kaip Visuotinė žmogaus teisių deklaracija arba Europos konvencija, pagrindusiomis vėlesnę teisėkūrą. Svarbu žmogaus teises suvokti tiesos apie visą žmogų šviesoje, neapsiriboti vien medicininiais, moksliniais arba juridiniais aspektais. Vienas iš iššūkių diskusijoje apie žmogaus teises yra tai, kad didėja skaičius valstybių, asmenų ir grupių su savita kultūra ir tapatybe, siūlančių alternatyvias ir dažnai neetiškas sampratas, palyginus su tomis, kurios apibrėžtos tarptautiniame kontekste.

Giname tai, ką apibrėžiame

Šventasis Sostas taip pat dalyvauja antropologiniame ginče ir tuo pat metu konkrečiai įsipareigoja dėl žmogaus teisių savo vidinėje santvarkoje, iniciatyvose ir mokyme. Žvelgdama į asmenį kaip sukurtą pagal Dievo atvaizdą ir išganytą Kristaus, per keletą pastarųjų dešimtmečių Bažnyčia išplėtojo subalansuotą teisių ir pareigų viziją, kuri užtikrina žmogaus orumo apsaugą. Tik autentiškai apibrėžus asmens orumą galima nustatyti taisykles, kurios jį atitinka ir išreiškia. Krikščioniškoje vizijoje žmogus apibrėžiamas labai kilniai – kaip Dievo atvaizdas ir Dievo vaikas. (RK / Vatican News)