Grįžti prie Europos „tėvų kūrėjų“ svajonės
Gegužės 9-ąją jau 35-ąjį kartą minėsime Europos dieną. Šiemet neišvengiamai pasitiksime šią dieną ypatinga dvasia. Kai kurioms ES šalims ši data sutaps su pirmaisiais bandymais grįžti prie normalaus gyvenimo, kitos dar gyvens karantino sąlygomis. Dabar išgyvenamas laikotarpis dramatiškiausias Europai nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų, ir Europos dienos minėjimas suteikia progą apmąstyti bendrų Europos namų tapatybę ir misiją.
Galbūt ne visi europiečiai žino, kad prieš 70 metų, 1950 m. gegužės 9 d., prancūzų užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas pasakė įsimintiną kalbą, siūlydamas sukurti Europos anglies ir plieno bendriją, tai pirmas žingsnis, kuris per 40 m. atvedė iki Europos Sąjungos įkūrimo.
Pritrenkia tos kalbos aktualumas. R. Šumanas, prieš akis tebeturėdamas karo nuniokotos Europos vaizdus, įspėjo, kad taika negali būti užtikrinta, jei nededamos kūrybinės pastangos, proporcingos jai grasinantiems pavojams. Taika ir solidarumas. R. Šumanas kalbėjo, kad Europa negali būti sukurta vienu ypu, nei bus pastatyta visa iš karto: ji atsiras su konkrečiais laimėjimais, visų pirma sukuriančiais solidarumą. Pasak jo, anglies ir plieno bendrijos produkcija turėjo būti tiekiama visam pasauliui, pakeliant gyvenimo lygį ir prisidedant prie taikos darbų progreso. Jo žodžių pranašiška galia buvo tokia stipri, kad 1985 m birželį Milano Europos Taryba nutarė įsteigti Europos šventę būtent tą dieną, kai R. Šumanas sakė savo garsiąją kalbą.
Artėjanti sukaktis šiuo metu, kai Europos projektas patiria sunkius išbandymus, mums primena, kad dar daug ko galime išmokti iš to, kaip Europos „tėvai kūrėjai“ sprendė įvairias krizes, ne ką mažesnes nei tos, su kuriomis šiandien susiduria Europos Sąjungos lyderiai. Jozefas Racingeris buvo atkreipęs dėmesį, kad „tėvams kūrėjams“, objektyviems ir realistiškiems politikams, politika nebuvo grynas pragmatizmas, nes ji siejosi su morale. Popiežius Pranciškus ne kartą kvietė visus grįžti prie šaknų, prie Europos pamatinių vertybių, o per Velykų Urbi et Orbi palaiminimą pabrėžė, kad po Antrojo pasaulinio karo Europa galėjo atgimti solidarumo dvasios, kuri leido įveikti praeities konkurenciją, dėka.
Prieš grįžtantį egoizmo ir pasidalijimų virusą veiksmingiausia vakcina yra solidarumas, žmonių brolybė. Atmintis padeda priimti dabartį ir planuoti ateitį, ypač neužtikrintais laikais. Popiežius Pranciškus, atvykęs iš pasaulio pakraščių, tačiau būdamas Senojo žemyno emigrantų sūnus, tai ne kartą priminė įvairiuose kontekstuose – Vatikane, Strasbūre, savo apaštalinių kelionių metu – Albanijoje ar Rumunijoje.
2016 m. gegužės 6 d., kreipdamasis į Europos institucijų vadovus, popiežius, cituodamas Holokaustą išgyvenusio Elie Wiesel žodžius, priminė, kad Europai reikia „atminties perpylimo“ – „tai leis mums ne tik nepadaryti tų pačių praeities klaidų, bet ir suteiks tų galių, kurios padėjo mūsų tautoms pozityviai pereiti istorines kryžkeles, su kuriomis susidurdavo“.
Popiežiaus svajonė Europai – „tėvų kūrėjų“ svajonė, prie kurios reikia grįžti – tai solidarumas. Jo kaip niekad reikia, kad atnaujintume Europos idėją. Minint Romos sutarčių pasirašymo 60-ąsias metine popiežius Pranciškus ES valstybių vadovams pabrėžė, kad Europa atranda viltį solidarume, kuris yra geriausias priešnuodis šiuolaikiniam populizmui. Solidarumas – tai ne gražus tikslas, jį nusako konkretūs faktai ir gestai, sakė popiežius, pridurdamas, kad, pradedant nuo solidarumo, reikia pradėti mąstyti europietiškai. Tai buvo 2017 m. kovo 24 d., nuo tada praėjo trys metai, o dėl pastarųjų trijų mėnesių, kupinų skausmo, mirties, nerimo, atrodo, jog ta kalba sakyta labai seniai. Dėl šiandien išgyvenamos krizės ji tampa dar aktualesnė, nes tai išties solidarumo laikas, kai niekas negali išsigelbėti vien savo jėgomis.
