Libano katalikų patriarchai: išsaugokite neutralumą
Libanas neša sunkią pabėgėlių naštą. Tarptautinė bendruomenė padeda ją nešti, tačiau šios naštos nesudaro vien išlaidos. Libane gyvena per 300 000 palestiniečių pabėgėlių. Pirmieji atvyko po karo su Izraeliu, 1948 metais. Kai kurie pabėgėlių stovyklose gyvenantys palestiniečiai yra jų anūkai. Tačiau ypatingai situaciją išbalansavo karas Sirijoje – Libane prisiglaudė apie 1,5 milijono pabėgėlių. Jie sudaro apie trečdalį visos šalyje esančios populiacijos. Dauguma jų negali rasti darbo arba dirba už du tris dolerius per dieną. Libano sveikatos apsaugos sistema nepajėgi pasirūpinti visais vyresniais žmonėmis, o švietimo sistema nesugeba užtikrinti prieigos šimtams tūkstančių pabėgėlių vaikų.
Be to, jau daugiau nei devynerius metus Sirijoje trunkantis karas mažina galimybę pabėgėliams grįžti į savo tėvynę, kuri kasdien vis labiau griaunama. Jeigu jie liktų Libane visam laikui, tai iš esmės pakeistų krašto socialinę ir politinę pusiausvyrą.
Galima priminti, kad šiuo požiūriu Libane kurį laiką gyvavo įdomi sistema, kuri užtikrino religijų ir visuomenės grupių sugyvenimą. Prezidentu buvo renkamas krikščionis maronitas, premjeru – musulmonas sunitas, o parlamento pirmininku – musulmonas šiitas. Tačiau ši sistema svyruoja ir byra, kaip liudija 2019 – 2020 metų įvykiai, įtampa ir pasidalijimai, tvyroję visuomenėje, politikų nesugebėjimas per daugelį mėnesių suformuoti vyriausybės ir išrinkti prezidento. Taip pat dar nėra pamirštas 1975–1990 metais vykęs pilietinis karas, įvairios politinių figūrų žmogžudystės, 2006 metų Izraelio ir „Hezbolah“ organizacijos, įkurtos šiitų ir kai kurių valstybių paskelbtos teroristine, karas.
Šalyje prasidėjo didžiulė ekonominė krizė ir vietinė valiuta, palyginus su 2019 metais, prarado apie 80 procentų vertės. Tuo pat metu kilo maisto kainos. Didžiulei Libano populiacijos daliai tai reiškė patekimą į skurdą. Nepaisant visko, „Hezbolah“ organizacija karingai nusiteikusi Izraelio atžvilgiu, kaip ir jai užnugarį teikiantis Iranas.
Šiame sudėtingame ir grėsmingame kontekste, stovint ant naujo karo slenksčio, kuris pablogintų ir taip prastą situaciją, Libano maronitų apeigų Bažnyčios patriarcho būstinėje susitiko trys šalyje reziduojantys katalikų patriarchai, kurie pakartojo – Libanas turi išlaikyti neutralumą.
Susitikime dalyvavo graikų apeigų katalikų patriarchas Youssef Absi, sirų katalikų apeigų patriarchas Ignace Youssef III Younan ir maronitų, didžiausios Libano krikščionių bendruomenės, patriarchas kardinolas Beshara Rai. Susitikime dalyvavo svečiai – armėnų apeigų katalikų patriarchas Gregoire Bedros XX, keli vyskupai. Jie kalbėjo apie socialinę ir ekonominę krizę šalyje, apie pagalbą krikščionių šeimoms, kurios kovoja su migracijos pagunda, ypač apie neutralumo principą, kurio Libanas oficialiai laikosi nuo 1943 metų.
Neutralumo principas, pabrėžė kardinolas libanietis ir maronitų Bažnyčios galva, nėra abejingumas – šalis turi gerbti tarptautines rezoliucijas, liečiančias regioną, taip pat asmenų teises. Tai nereiškia, pavyzdžiui, neužtarti teisingų palestiniečių pabėgėlių reikalavimų. Kita vertus, neutralumo principas apsaugo nuo įsitraukimo į kruvinas ir sekinančias kovas regione ir vienos religinės ar etninės grupės dominavimo šalies viduje.
„Neutralumo statusas yra atsvara politinei ir religinei minčiai, kuri iškelia vieną grupę. Tai visus apimantis nacionalinis projektas, naudingas visiems libaniečiams ir visiems Libano kaimynams. Libano neutralumas yra taikos, o ne karo, susitarimo, o ne konflikto projektas. Libanas neturi būti svetur sumanytų konfliktų įkaitas. Laikas atsikratyti nuosmukio, sustabdyti kritimą žemyn. Mes visi esame už Libaną, o Libanas yra visiems mums“, – sakė kardinolas Beshara Rai, kuris pastaraisiais mėnesiais nenuilstančiai ragino visas puses, ypač „Hezbolah“, derėtis taikiai. (RK / Vatican News)
