Kai žmogaus teisių institucijos atsigręžia prieš tai, ką turi saugoti
Vasario 22 dieną prasidėjo penkias savaites truksianti Žmogaus teisių tarybos 46 eilinė sesija. Žmogaus teisių tarybos narės teiks ataskaitas apie žmogaus teisių būklę, apsaugą ir plėtrą įvairiose srityse, įvairiose geografinėse platumose.
Vasario 23 dieną nuotoliniu būdu kalbėjo Šventojo Sosto, kuris taip pat dalyvauja Žmogaus teisių tarybos veikloje, Santykių su valstybėmis sekretorius arkivyskupas Paulas Richardas Gallagheris.
Pasak jo, jau metus trunkanti koronaviruso pandemija ne vien sudavė stiprų smūgį ekonominiam ir socialiniam gyvenimui, sveikatos apsaugos sistemai, bet ir kraštų įsipareigojimui, ir tenka pripažinti, kaip svarbu saugoti ir remti universalias žmogaus teises. Globaliai bendruomenei reikia iš naujo atskleisti žmogaus teisių pagrindimą, kad jas taikytų autentišku būdu.
Arkivyskupas Gallagheris priminė, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje pripažįstamas vidinis žmogaus orumas, kiekvieno žmogaus orumas. Asmenų lygios ir neatimamos teisės yra laisvės, teisingumo ir taikos pagrindas. Panašiai JT Chartija deklaruoja tikėjimą pamatinėmis žmogaus teisėmis, asmens orumu ir verte, lygiomis vyrų ir moterų teisėmis. Abu dokumentai pripažįsta objektyvią tiesą, nepriklausančią nuo susitarimo, laiko ir vietos aplinkybių: kiekvienas asmuo iš prigimties pasižymi žmogišku orumu.
Deja, iškilmingus įsipareigojimus yra lengviau skelbti, nei pasiekti ir praktikuoti. Visų žmonijos šeimos narių lygios teisės, laisvė, teisingumas ir taika yra tikslai, kurių pripažinimas, apsauga ir rėmimas dar labai tolimas tikslas.
Geras žmogaus teisių įgyvendinimas priklauso nuo jų pamato, iš kurio jos kyla. Bet kokia praktika ar sistema, kuri į žmogaus teises žvelgtų abstrakčiai, atskirai nuo anksčiau egzistavusių ir visuotinių vertybių, rizikuotų užminuoti jas pačias. Kai žmogaus teisės atskiriamos nuo vertybių, žmogaus teisių institucijos tampa paveikiomis ir joms daro įtaką mados, populiarios ideologijos, jos gali sukurti įsipareigojimus ir bausmes, apie kurias jų steigėjos ir narės niekada negalvojo. Kai kuriais atvejais jos netgi gali pradėti prieštarauti toms vertybėms, kurias turėtų ginti. Žmogaus teisių institucijos netgi gali pradėti kurti vadinamąsias naujas teises, kurioms trūksta objektyvaus pagrindimo, ir taip nutolti nuo savo tikslo ginti žmogaus orumą.
Tai galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu: gyvybė, prieš tapdama teise, yra pirmasis ir pagrindinis gėris, kuris turi būti vertinamas ir ginamas. Teisės į gyvybę turinys palaipsniui buvo plečiamas, priešinantis kankinimams, pagrobimams, mirties bausmei, saugant senelius, migrantus, vaikus ir motinas. Tai pagrįstas žmogaus teisės į gyvybės išplėtimas, nes jis ir toliau remiasi vidine gyvybės verte.
Tačiau kai žmogaus teisė yra atskiriama nuo savojo pagrindo, gali kilti reali grėsmė tai vertybei, kurią ji turi apsaugoti, kaip kad žmogaus teisių komiteto bendrojo paaiškinimo apie teisę į gyvybę 36 skyrius: jame žmogaus gyvybė ir orumas toli gražu nesaugomi, jie iškreipti tokiu būdu, kad būtų galima įterpti teisę į pagalbinę savižudybę ir negimusio vaiko gyvybės nutraukimą.
Arkivyskupas Gallagheris taip pat kalbėjo apie kitą problemą: neproporcingą koronaviruso pandemijos suvaldymo priemonių poveikį tam tikroms žmonių grupėms ir jų laisvei naudotis savosiomis teisėmis. Riboti žmogaus teises vardan viešosios sveikatos reikėtų tik esant didelei būtinybei ir kai nėra alternatyvų. Šie ribojimai turi būti proporcingi situacijai ir taikomi nediskriminaciniu būdu.
Šiuo požiūriu Šventasis Sostas nori pabrėžti skubią būtinybę saugoti teisę į minties, sąžinės ir išraiškos laisvę, kuri glūdi asmens orumo šerdyje. Pagarba šios teisės vidinei vertei ir tikra religijos laisvė įpareigoja politinę valdžią kalbėtis su religiniais lyderiais, su tikėjimu susijusiomis organizacijomis, pilietinės visuomenės atstovais, kurie rūpinasi religijos ir sąžinės laisvės užtikrinimu. Pasaulio reakcija į COVID–19 pandemija parodė, kad religijos laisvės, kuri, anot įvairių žmogaus teisių instrumentų, apima viešas ir privačias, asmenines ir bendruomenines garbinimo, praktikavimo ir mokymo formas, suvokimas silpnėja.
Galiausiai, iš tiesų kovoti su pandemijos ir kitų krizių pasekmėmis taps įmanoma, kai už nugaros paliksime tai, kas mus skiria, ir pažadinsime visuotinės brolybės siekį, kaip kviečiama popiežiaus Pranciškaus enciklikoje „Fratelli Tutti“, baigdamas savąsias pastabas pažymėjo Šventojo Sosto diplomatas. (RK/ Vatican News)
