Judėjos dykumos urvai vis dar pateikia netikėtumų
Besidomintys Biblijos istorija yra girdėję apie Kumraną, apie Negyvosios jūros šiaurės vakarų pakrantės olose išlikusius rankraščius ir jų fragmentus. Nemenka jų dalis yra įvairūs bibliniai tekstai hebrajų kalba, taip rasta keliolika išverstų biblinių tekstų fragmentų.
Nuo šiol prie jų galima pridėti Judėjos dykumoje atrastus Biblijos vertimo į graikų kalbą fragmentus. Archeologų laukia ilgas darbas, kol visas turimas rankraščių skiauteles pavyks sudėlioti į nuoseklią visumą. Pranešant plačiajai publikai apie naujausius atradimus buvo pristatytos dvi rekonstrukcijos iš vadinamųjų mažųjų pranašų knygų, Zacharijo ir Nahumo.
„Štai yra dalykai, kuriuos jūs turite daryti: sakykite tiesą vieni kitiems, teiskite savo vartuose, žiūrėdami tiesos ir tobulo teisingumo, nespęskite savo širdyse pinklių vieni kitiems ir nebranginkite kreivos priesaikos, nes visų šių dalykų aš nekenčiu, – tai VIEŠPATIES žodis“ (Zch 8, 16–17).
„Prieš jį kalnai dreba, kalvos prasmenga; nuo jo veido krūpčioja žemė, pasaulis ir visa, kas jame gyvena. Kas gali atsilaikyti prieš jo įniršį? Kas gali pakelti jo degantį pyktį? Jo pyktis liepsnoja kaip ugnis, uolos nuo jo skeldėja“ (Nah 1, 5–6).
Rankraščių fragmentai su šiomis eilutėmis rasti vadinamajame „Siaubų urve“. Jis taip pavadintas dėl jame rastų daugiau nei keturiasdešimties žmonių, tarp kurių moterys ir vaikai, palaikų, turbūt žuvusių II amžiaus pirmoje pusėje, per antrąjį žydų sukilimą prieš romėnus, vykusį 132–136 metais. Galima spėti, kad šie žmonės čia bandė pasislėpti.
Šis urvas yra vienas iš dešimties, kurie buvo aprašytos vienoje 1953 metų žydų archeologo Yoḥanan Aharoni ekspedicijoje, tyrinėjant 300–400 metrų aukščio Nahal Hever slėnio šlaitus.
Archeologas taip pat nustatė bent dvi romėnų karių, dalyvavusių apsuptyje, stovyklavietes. 1955 metais archeologas sugrįžo tolesniems tyrimams ir šios ekspedicijos metu aštuntuoju numeriu pažymėtame urve aptiko keliasdešimties čia mirtį sutikusių žmonių skeletus. Šiame urve, į kurį norint patekti 80 metrų reikėjo leistis pavojingu ir stačiu šlaitu, ir kitose grotose jis aptiko lobių ieškotojų beduinų pėdsakų.
1960–1961 metais kitas žydų archeologas – Yigael Yadin, be monetų, strėlių smaigalių, indų ir audinių likučių, viename iš urvų aptiko rankraščius, kurių beduinai nepastebėjo. Tarp jų – keliolika žydų sukilimo lyderio Bar Kokhba laiškų, taip pat vienos pasiturinčios moters, vardu Babatha, asmeninį archyvą iš 35 dokumentų graikų, aramėjų ir nabatėjų kalbomis: jos santuokos, paveldėjimo, žemės nuosavybės dokumentus, teismo raštus ir kreipimąsi į gubernatorių. Ši grota žinoma „Laiškų urvo“ vardu.
„Siaubo urve“ Yoḥanan Aharoni pirmą kartą aptiko mažųjų pranašų raštų graikų kalba fragmentų. Galima spėti, kad tai nuo pagrindinio rankraščio ar rankraščių rinkinio nubyrėję likučiai, palikti beduinų, kurie ieškojo senovinių raštų, kad galėtų juos parduoti – kolekcionieriams, mokslininkams ar valstybės tarnautojams. Rankraščiai dažnai buvo suplėšomi, nes parduodant gabalais buvo galima uždirbti daugiau. Kitas archeologų širdį itin skaudinęs aspektas – beduinai kasinėjo be jokios atodairos, sunaikindami pradinę aplinką, kuri išmanančiai akiai galėjo pasakyti labai daug.
Archeologai į šiuos urvus grįžo ir 20 amžiaus pabaigoje. Tačiau 2017 metais Izraelio senienų tarnyba pradėjo naują Judėjos dykumos urvų tyrinėjimų programą: kovo 16 dieną pristatyti atradimai yra jos vaisiai.
Jie neapsiribojo antrojo amžiaus žydų sukilimo pabėgėlių artefaktais, bet netikėtai atskleidė dar senesnę istoriją: „Siaubų urve“ buvo atrastas į audinį suvyniotos mumifikuotas 6–12 metų amžiaus mergaitės kūnas. Ji gyveno prieš maždaug 6000 metų. Kitas visus nustebinęs ir dar senesnis radinys – puikiai išsilaikęs pintas didelis krepšys iš neolitinio laikotarpio, galbūt vienintelis tokios būklės visame pasaulyje. Spėjama, kad šis 90–100 litrų talpos indas pagamintas tūkstantmetį prieš molinių puodų atsiradimą ir paplitimą, prieš maždaug 10 500 metų.
(RK / Vatican news)
