Senosios Philippopolio bazilikos paukščiai vėl džiugina akis
Plovdivo miestas yra antrasis pagal dydį Bulgarijoje. Kasinėjimai parodė, kad šioje vietoje žmonės gyvena per 8000 metų. Prieš keletą tūkstančių metų pirmąsias sienas čia pastatė trakų gentys. 342 metais prieš Kristų vietovę užkariavo Makedonijos karalius Pilypas II, kuris pasirūpino ir miesto, pagal užkariautojo vardą tapusio Philippopoliu, tolesne plėtra.
72 metais prieš Kristų miestą pirmą kartą užėmė naujosios galybės – Romos imperijos – kariuomenė. Miestas ėjo iš rankų į rankas, kol galiausiai 46 metais po Kristaus, imperatoriaus Klaudijaus valdymo metais, buvo galutinai inkorporuotas į Romos imperiją. III amžiuje Philippopolio miestas buvo klestintis didelės provincijos centras, vienas iš didžiausių regione, turintis apie 100 000 gyventojų, tačiau tame pat amžiuje dėl gotų genčių puldinėjimų patyrė nuosmukį. IV amžiaus pradžioje vėl prasidėjo pakilimas, kaip liudija ambicingi architektūriniai sumanymai.
Vienas iš jų – krikščioniška Philippopolio vyskupo bazilika, kurios grindys išpuoštos pagal romėnišką techniką, tačiau krikščioniškais motyvais sukurta mozaika. Šios mozaikos, išklotos IV–VI amžių laikotarpiu, net dviejų tūkstančių kvadratinių metrų ploto, ir tapo pagrindiniu naujojo muziejaus eksponatu.
Galima pridurti, kad jei Plovdivo miestas visada buvo žinomas dėl iki šiol išlikusios didokos amfiteatro struktūros ir kitų romėnų laikotarpio pastatų, tai bazilika ir jos mozaikos ilgiems amžiams buvo visai pamirštos. Nuo V–VI amžių prasidėjo galutinis antikinio Philippopolio miesto nuosmukis. Senieji pastatai sugriuvo karų ar žemės drebėjimo metu, buvo ardomi, jų pamatai – užnešti žemėmis. Naujos tautos, nauji valdovai, nauji užkariautojai statė kitus pastatus – bulgarai, bizantiečiai, kryžiuočiai, turkai. Tik 1982–1986 metų kasinėjimų metu bazilikos vieta buvo atidengta, ji paskelbta nacionaliniu paminklu. 2017 metais Bulgarija įteikė siūlymą UNESCO įtraukti baziliką į garsųjį pasaulio paveldo sąrašą.
Prieš septynerius metus buvo pradėti parengiamieji ir restauravimo darbai. Virš 36 metrų pločio ir apie 90 metrų ilgio bazilikos erdvės iškilo muziejus. Darbų metu atrasta imperatoriaus Licinijaus, valdžiusio IV amžiaus pradžioje, moneta. Jeigu ji buvo pamesta tuo metu, tai reikštų, jog Philippopolio bazilika buvo vienas iš ankstyviausių tokio dydžio krikščioniškų pastatų visoje Romos imperijoje, kai, po 313 metų tolerancijos krikščionims edikto, buvo leista juos statyti. Kita vertus, bazilikos dydis, puošyba, kaimynystė romėnų laikais miesto širdyje buvusiam forumui taip pat liudija, kad Philippopolyje egzistavo didelė ir klestinti krikščionių bendruomenė.
Bazilikos centre buvo įrengta marmurinė pakyla, grindys ir, galima spėti, jos sienos tai pat buvo išpuoštos mozaikomis. Įdomu tai, kad ant vieno mozaikos sluoksnio vėliau buvo užklotas kitas. Kaip minėta, skaičiuojama, jog bendras mozaikų plotas siekia du tūkstančius kvadratinių metrų. Išsiskiria paukščius vaizduojančios mozaikos – jų suskaičiuota virš šimto. Paukščiai galbūt simbolizavo rojaus sodą. Mozaikas kūrę menininkai vaizdavo jiems žinomus sparnuočius – nustatyta apie mozaikose pavaizduotų 70 rūšių. Vienos paukščio mozaikos stilizuotas atvaizdas tapo naujojo muziejaus ženklu. Be pačių mozaikų, pasitelkus šiuolaikines interaktyvias technologijas mažas ir didelis muziejaus lankytojas galės susipažinti su daug kitų istorinių žinių.
Galima pridurti, jog senoji Philippopolio bazilika yra vos už keliasdešimties metrų nuo katalikų Šv. Liudviko katedros, netoliese yra kitos ortodoksų, kurie sudaro daugumą Bulgarijos gyventojų, armėnų apeigų, evangelikų bažnyčios. Vienokiu ar kitokiu būdu šios įvairios bendruomenės tęsia tą pačią dvasinę ir tikėjimo tradiciją, kurią prieš daugybę amžių mozaikose išreiškė ano laiko krikščionys.
(RK / Vatican News)
