A. Riccardi apie popiežiaus kvietimą gelbėti Afganistaną
Istoriką ir apžvalgininką Andrea Riccardi, Šv. Egidijaus bendruomenės steigėją ir buvusį Italijos vyriausybės ministrą, popiežius priėmė audiencijoje pirmadienį, rugpjūčio 30-ąją, dieną po sekmadienio vidudienio susitikimo su maldininkais, kuriame išsakė gilų nerimą dėl įvykių Afganistane ir pakvietė visus krikščionis melstis ir pasninkauti už Afganistano taiką ir gerovę.
Andrea Riccardi priminė, jog popiežius Pranciškus praeityje surengė maldos ir pasninko dieną už karo ištiktą Siriją (2013 m.), vėliau kvietė melstis ir pasninkauti už bado ir smurto kamuojamus Pietų Sudaną ir Kongo Demokratinę Respubliką (2017 m.), kvietė prisidėti visus krikščionis ir kitų religijų tikinčiuosius „sau tinkamu būdu, tačiau visiems kartu“, pagal šią formulę, jau pandemijos laikotarpiu (2020 m.) paskelbė maldos ir pasninko dieną už Libaną. Dabar pakvietė malda ir pasninku padėti Afganistanui.
Pasak Andrea Riccardi, gali atrodyti, jog nieko negalime padaryti tolimų karų ar kitų neišsprendžiamų situacijų atžvilgiu, tačiau, kilus bejėgiškumo jausmui, greitai įsigali abejingumas. Popiežius Lampedūzoje paminėjo „abejingumo globalizaciją“. Globaliame pasaulyje matome viską, mus pasiekia vaizdai ir žinios apie viską, bet paskui daromės abejingi, nes atrodo, kad nieko negalime: „Ką galiu aš, menkas žmogus, vyras ar moteris, Afganistano atžvilgiu, jei Jungtinės Amerikos Valstijos nežino, ką daryti?“
Tačiau A. Riccardi įsitikinęs priešingai. Pasak jo, kiekvienas vyras ir moteris gali kažką padaryti. Jei mažos grupės gali sėti terorą, mažos grupės gali sėti ir taiką. Jos tai gali malda, taip pat pasninku, kuris, beje, yra tam tikras atsiribojimas nuo kasdienybės, tarsi maištas prieš karą, bet ir kreipimasis į Viešpatį, į istorijos Viešpatį, kad atvertų kelią į taiką, savo dvasia sužadintų žmonių, galybių ir institucijų geranoriškumą, kalbėjo „Vatican News“ Andrea Riccardi.
Pasak jo, bažnyčiose per mažai melžiamasi už taiką. Sekmadienio Mišiose beveik niekad neišgirsti maldos už Afganistaną ar už šiaurės Mozambiką, kur yra 800 000 vidaus pabėgėlių, ar už kitus karų apimtus kraštus. Turėtume kasdien kalbėti Rožinį, paminėdami pavadinimus visų kraštų, kuriuose vyksta karai, už juos melstis. Krikščionis tiki istorine maldos galia. Malda, kuri tam tikru būdu tampa būdu apsaugoti tuos, kurie negali apsisaugoti, juos pavedant tėviškai Dievo globai.
A. Riccardi patikino, jog popiežiaus enciklika „Fratelli tutti“ yra popandeminės visuomenės sukūrimo magna charta, dvasinis kelrodis pasauliui. Esame emociškai per daug priklausomi nuo kasdienių įvykių kronikos, dažnai užmirštame, jog iš tiesų jau įžengėme į naują istorinę didžių permainų fazę, reikalaujančią sukurti pasaulį kitokį, nei buvo ankstesnis. Dabar iškilo dar ir Afganistano tragedija, į kurią irgi reikia atsiliepti dvasiniu ir konkrečiu „priėmimo solidarumu“. Turime savęs klausti, kokios visuomenės norime? Kuriančios užtvaras ir baimę ar viltį ir svetingumą? Viltis ir svetingumas maitinasi malda. Malda drąsina ir įgalina mąstyti naujai, skatina kurti naujas sugyvenimo formules, pasakė Andrea Riccardi. (SAK / Vatican News)
