„Siriri, kardinolas ir imamas“
Prancūzų katalikų dienraštis „La Croix“ kalbino vieną iš šio filmo pagrindinių personažų – kardinolą iš Centrinės Afrikos Respublikos Dieudonné Nzapalainga, kuris šiomis dienomis lankėsi Romoje, asmeniškai pristatydamas filmo temas – gimusias ne iš kino kūrėjo vaizduotės, bet remiantis konkrečiomis aplinkybėmis, tiesiogiai paimtomis iš žmonių gyvenimo. Filmo premjera įvyko rugsėjo 2-ąją dieną Vatikane, po to suplanuota susitikimų serija Šveicarijoje, įskaitant JTO Žmogaus teisių tarybą. Rugsėjo 17 dieną filmas debiutuos ir Berlyno žmogaus teisių kino festivalyje.
Kardinolas Nzapalainga papasakojo, kaip gimė dokumentinio filmo idėja, – šveicarų dokumentininkas Manuel von Stürler žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose kurį laiką stebėjo jo, katalikų kardinolo, vieno musulmonų imamo, vardu Layama, ir vieno protestantų pastoriaus bendras pastangas maldyti karo ir neapykantos ugnis, gydyti žaizdas. Tada pasiteiravo, ar galėtų atvykti ir kurį laiką keliauti kartu. Pastorius patekti į objektyvą nepanoro, tačiau kardinolas ir imamas sutiko. Šveicarų dokumentininkas su jais liko trejus metus, keletą kartų jie drauge išgyveno iš tiesų pavojingus momentus.
„Šiuo filmu mes norime parodyti, jog dialogas yra būtinas laiptelis, jog mes esame tarsi kelio ženklai, kurie žmonėms sako, jog yra linijų, kurių negalima peržengti, kad mūsų visuomenė tai prisimintų ir nepaskęstų chaose. Žinia, kurią norėjome pasiūlyti, yra taikos žinia ir priminimas, jog religijos turi vienyti, o ne skaldyti. Jos turi padėti sugyventi taikiai, kartu, priimti kito skirtumus ir gerbti juos. Tokioje šalyje, kaip mano, – Centrinės Afrikos Respublikoje – tai gyvybiškai svarbi žinia. Mes visų pirma turime ieškoti to, kas kitame yra gražu. Gražu ir gera. Su imamu ir pastoriumi sukūrėme dialogo platformą ne teologijos teiginių aptarimui, bet beldimuisi į mūsų tikinčiųjų sąžines, kad pasakytume, jog dialogas yra ne pasirinkimas, o būtinybė“, – sakė kardinolas Nzapalainga.
„Kiek kartų man kunigai sakė – koks dar dialogas? Mus žudo, mus grobia, o jūs – kalbate, dialoguojate?!“, – tęsė kardinolas, pridurdamas, jog kartais didžiausios kliūtys kalbėjimuisi yra mūsų viduje. Bet, apaštalo Pauliaus žodžiais, blogį reikia nugalėti gerumu. Tai nėra lengva – kardinolas prisiminė šešių mėnesių periodą, kai, kilus pavojui gyvybei, į savo namus priėmė imamą ir jo šeimą. Teko ne tik ją išlaikyti, maitinti, bet ir gerbti jo maldos valandas. Netrūko pastabų, kad jis galėjo priimti krikščionių šeimą, kad yra per geras imamas. Kai kas, ko gero, tikėjosi, kad ir kardinolas taps neapykantos spiralės dalimi, asmeniškai duos nurodymą pulti musulmonus, deginti mečetes.
„Bet tai ne mano vaidmuo. Mano vaidmuo yra skleisti kitą žinią nei tą, kuri mus griauna ir žudo. Daug kas mane spaudė kuriam laikui perimti prezidento pareigas. Atsisakiau. Tie politikai norėjo manimi pasinaudoti. Būtų reikėję vykdyti politinę veiklą, skirti ministrus. Tai ne mano amatas. Aš atlieku savo, Dievo žmogaus, vaidmenį. Mano vaidmuo – kalbėtis su visais, eiti pas maištininkus ir jiems pasakyti, kad Alachas, į kurį kreipiasi, yra Dievas, kuris pažįsta kiekvieno širdį. Kad visi galiausiai turės atsiskaityti Dievui. Mano vaidmuo yra nuginkluoti širdis ir sielas. Taip pat rūpintis visų gyvybe, katalikų ir musulmonų. Aš neapsiriboju savo grupe. Kristus atidavė gyvybę ne už mažą grupę, bet už visus“, – dienraščiui „La Croix“ kalbėjo kardinolas Nzapalainga.
Vis tik tikra taika – tai reiškia filmo pavadinime esantis žodis sango kalba „siriri“ – dar tolima perspektyva Centrinės Afrikos Respublikoje, per kurią nuolatos persirita smurto bangos. Ne visos jų priežastys yra pačiame krašte: kas remia sukilėlius, tiekia ginklus ir šaudmenis, perka jų auksą ir deimantus, filme klausia kardinolas Nzapalainga. (RK / Vatican News)
