Mirė anglikonų arkivysk. D. Tutu, vienas iš „Fratelli tutti“ įkvėpėjų
Popiežiaus valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolino pasirašytoje ir apaštaliniam nuncijui Pietų Afrikos Respublikoje Peteriui B. Wellsui adresuotoje telegramoje perduodama popiežiaus Pranciškaus užuojauta anglikonų arkivyskupo šeimos artimiesiems ir gedintiems dėl jo mirties.
Arkivyskupo Desmondo Tutu, taip pat ir jo bendražygio Nelsono Mandelos vardai įrašyti į 20 antrosios pusės amžiaus istoriją: ne vien gimtinėje, ne vien Afrikos kontinente, bet ir visame pasaulyje. Nors jie visų pirma kovojo su rasizmu ir jį Pietų Afrikos Respublikoje įtvirtinusia socialine-politine apartheido sistema, jų idealai, jų kalbos ir mintys paliko pėdsaką daugybės žmonių protuose. Arkivyskupas D. Tutu ir N. Mandela yra Nobelio taikos premijos laureatai.
„Jis buvo didis Kristaus mokinys: būdamas kunigas ir vyskupas, jis buvo atsidavęs ganytojas ir pamokslininkas. Jis ir toliau įkvėps ateinančias kartas. Atiduodame jį į Kūrėjo ir Išganytojo rankas, kartu su visa Anglikonų bendruomene meldžiamės už jo šeimą“, – rašo šios pasaulinės anglikonų organizacijos generalinis sekretorius arkivyskupas Josiahas Idowu-Fearonas.
„Gedėdami dėl jo mirties, kaip krikščionys ir tikintys žmonės taip pat turime švęsti, kad galėjome matyti tokio giliai dvasinio žmogaus gyvenimą: jo alfa ir omega – pradžios ir pabaigos taškas – buvo jo santykis su mūsų Kūrėju. Jis labai rimtai žiūrėjo į Dievą, Dievo planą ir Dievo kūriniją. Malda, Šventasis Raštas ir tarnystė žmonėms, kuriuos Dievas patikėjo jo globai, buvo jo gyvenimo šerdis", – pažymi Keiptauno anglikonų arkivyskupas Thabo Makgoba.
„Arkivyskupas Desmondas Tutu buvo pranašas ir kunigas, žodžių ir veiksmų žmogus, įkūnijęs viltį ir džiaugsmą, kurie buvo jo gyvenimo pagrindas. Net ir giliai liūdėdami dėkojame už tokį gražiai nugyventą gyvenimą. Tegul ilsisi ramybėje ir prisikelia šlovėje“, – linki Anglikonų Komunijos primas ir Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby.
Apie arkivyskupą Desmondą Tutu ir Nelsoną Mandelą sklando daugybė istorijų, tačiau vienas iš pagrindinių jų nuopelnų yra ne vien kova su rasistiniu, žmogaus orumą paminančiu režimu, bet ir užtikrinimas, kad šio režimo nuvertimas nevirstų dar blogesniu pilietiniu karu ir kraujo kerštu, kurių buvo galima tikėtis po dešimtmečių represijų ir neapykantos. Raktinį vaidmenį atliko Tiesos ir susitaikinimo komisija, kurią įsteigė N. Mandela ir kuriai vadovavo arkivyskupas D. Tutu. Jos darbas rėmėsi giliu įsitikinimu, kad kiekvienas asmuo turi moralinę šerdį, kurią galima atgaivinti, o padaryta skriauda, net pati baisiausia, gali būti išspręsta ne smurtu, bet tiesa, atleidimu ir susitaikinimu.
„Žinojau, kad engėjas yra toks pat vergas kaip ir engiamasis, nes tas, kuris atima iš kitų laisvę, yra neapykantos kalinys, uždarytas už prietarų ir siauro mąstymo grotų. Ir iš engėjo, ir iš engiamojo atimamas žmogiškumas. Nuo tada, kai išėjau iš kalėjimo, tai buvo mano misija: padėti engiamiesiems ir engėjams“, – savo biografijoje, išleistoje po 30 metų kalėjimo patirties, parašė N. Mandela. Pietų Afrikos Tiesos ir susitaikinimo komisija sumanė vadinamąsias pataisančio (reparacinio) teisingumo iniciatyvas, kurios vėliau buvo pritaikytos ir kitose pasaulio dalyse. Jų metu aukos galėjo susitikti su smurtautojais, engtieji – su engėjais. Kiekviena pusė galėjo pasidalyti visa tiesa – apie tai, ką padarė, ir apie tai, ką iškentė. Tokio teisingumo paskirtis nebuvo nei bausti, nei pamiršti, tačiau taisyti žmogiškų ryšių santykį, atstatyti abiejų pusių, aukos ir agresoriaus, žmogiškumą. Tai, ko gero, vienintelis būdas netęsti prievartos ir pasidalijimo spiralės.
Neatsitiktinai popiežius Pranciškus mini arkivyskupą Desmondą Tutu tarp enciklikos apie žmonių brolybę ir socialinę draugystę Fratelli tutti įkvėpėjų, greta šv. Pranciškaus Asyžiečio, Martino Lutherio Kingo, Mahatmos Gandhi, pal. Šarlio de Fuko (Fratelli tutti, 286). (RK / Vatican News)
