„Pranciškaus kaimas“ – žmogiškos bendrystės, ekologijos patirtis
Tulūzoje įsikūrusi Dykumos Dievo Motinos abatija, kurioje daugiau nei 160 metų šeimininkavo trapistai vienuoliai, 2020 m. tapo namais šeimoms, įsitraukusioms į projektą, kuris siūlo pagalbą sunkioje situacijoje atsidūrusiems žmonėms.
Projekto autorius Étienne Villemain jau anksčiau vykdė panašias paramos iniciatyvas drauge su „Draugystės asociacija“ ir „Lozoriaus tinklu“, padėdamas benamiams rasti pastogę. Šis modelis išplito įvairiuose Prancūzijos miestuose ir kitose šalyse. Popiežius Pranciškus įvairiomis progomis buvo susitikęs su vadinamosiomis buto draugų grupėmis iš Lozoriaus tinklo, pavyzdžiui, 2021 m. rugpjūtį jų piligrimystės Romoje metu, kai ši asociacija šventė įkūrimo dešimtmetį.
„Pranciškaus kaimo“ idėja įkvėpimo semiasi iš Biblijos. E. Villeimain pasakoja, kad Prancūzijoje, kuri turi išties gerą socialinę sistemą, vis dėlto yra nemažai vargšų ar vienišų žmonių. Nors organizacijos teikia įvairiopą paramą, įvairios socialinės grupės yra tarsi stigmatizuojamos ir vienos su kitomis nesusitinka – jei žmogus yra benamis, jis bendrauja tik su benamiais, jei turi negalią, dažniausiai tų, su kuriais jie bendrauja, ratą sudaro panašaus likimo draugai. Tai paskatino sukurti kaimą, kur visi yra vargšai, su savo sužeistumu, nesėkmėmis, silpnybėmis. Čia yra ir buvusių kalinių, prostitučių, negalią turinčiųjų, senyvų žmonių, benamių – visi jie mėgina gyventi kartu. „Mūsų mintis – visi esame vargšai, apie kuriuos kalbama Evangelijoje, pagal klasikinį šeimos modelį – tėvas, motina ir vaikas – mėginame dalytis savo gyvenimais“, – pasakoja kaimo įkūrėjas.
Ieškodami vietos, kur įsikurti, jie sužinojo, kad Dykumos Dievo Motinos abatijoje nuo XIX a. vidurio gyvenę vienuoliai 2020 m. rengėsi išsikelti. Radę rėmėjus, projekto organizatoriai įsigijo šį nuostabų ansamblį. Džiaugėsi ir trapistai, kad abatijos gyvenimą tęs krikščionių bendruomenė. Likę aštuoni trapistai išsiskirstė po kitus vienuolynus, vienas išvyko į Ekvadorą. Ryšys su jais išliko gilus, bendruomenė nuolat meldžiasi už trapistus, o vienuoliai – už bendruomenės narius.
Kaip trapistai turėjo ekonominį savo pajamų modelį, pvz., parduodami medų, taip ir naujieji abatijos gyventojai tikisi sukurti naujų darbo vietų sunkioje situacijoje atsidūrusiems žmonėms. „Dažnai manoma, kad benamiai yra našta visuomenei, tačiau mes tikime, kad jie gali kurti gerovę. Todėl stengiamės padėti pradėti įvairias ekonomines veiklas – sukurti bičių verslą, atidaryti viešbutį, taip pat kuriame bendradarbiavimą su „Gerojo ūkio“ asociacija, kuri užsiima sodininkyste, turime ir kitų idėjų, kaip kursime darbo vietas, pvz., kosmetikos pramonėje“, – pasakoja „Pranciškaus kaimo“ įkūrėjai. Toks jų pasirinkimas – atsiliepimas į popiežiaus, kuris nuolat primena, kad viskas tarpusavyje susiję ir kad pagarba aplinkai ir pagarba žmogui neatskiriamos, padrąsinimą.
Siekimas rūpintis kūrinija skatina peržiūrėti ir šildymo, transportą sistemą, nes kaimo steigėjai nori sukurti vieningą ekosistemą. „Laikydamiesi „Laudato si’“ ir „Fratelli tutti“ linijos, norime gyventi labai paprastai”, – aiškina E. Villemain.
Šis požiūris reikalauja ir mąstysenos pokyčių. Kaimas, kurį palaiko ir lydi vietos Bažnyčia, tarsi pranašiškai liudija, kam krikščionybė yra pašaukta: tapti dalijimosi, bendrystės vieta tarp įvairiems socialiniams sluoksniams priklausančių žmonių, su meile priimant pažeidžiamiausius ir silpniausius. „Akivaizdu, kad žmonės nebegali gyventi taip, kaip iki šiol gyveno šimtmečius, – nesirūpindami gamta, vargšais. Daug žmonių tą supranta, o tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma, dabar palaipsniui įgyvendinama. Tokiu būdu žmonės, buvę visuomenės paribyje, galės kartu gyventi, melstis, džiaugtis brolybe – tai suteiks jų gyvenimui prasmę“, – sako „Pranciškaus kaimo“ įkūrėjai. Pradiniu, bandomuoju laikotarpiu kaime apsigyveno šešios šeimos, prie jų vėliau prisijungs ir kiti.(DŽ/Vatican News)
