Donecko egzarchas: liekame su žmonėmis, net ir kai mus bombarduoja
Vyskupas S. Meniokas rūpinasi tikinčiaisiais karščiausioje karo zonoje. Kai kurie kunigai liko savo parapijose – dabar nebegali palikti regiono. Prašo melstis už tuos, kurie įsiveržė į Ukrainą, nes jie paklydo. Dvasininkas susigraudina, galvodamas apie grįžimą į Donecką.
Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčios Donecko egzarchatas apima Ukrainos Donecko, Zaporižės, Dniepropetrovsko ir Luhansko regionus. Kai kurios iš šių teritorijų jau buvo okupuotos 2014 m., kai susikūrė vadinamosios separatistinės respublikos. Kita dalis užimta po šių metų vasario 24 d., tai sritys, kur eina fronto linija. Donecko vyskupas egzarchas Stepanas Meniokas pasakoja apie kunigų vaidmenį, parapijų veiklą ir tikinčiųjų gyvenimą, nepaisant visko.
Vyskupo šventimai dvasininkui buvo suteikti prieš 20 metų, 2002-ųjų vasarį, paskirtas Donecko-Charkivo egzarchu. 2014 m. balandį egzarchato teritorija buvo padalyta į dvi dalis, jis vadovavo Donecko teritorijai. Tą patį mėnesį prasidėjo karas Donbase. Tuo metu egzarchas buvo Zarvanicos Mergelės Marijos šventovėje vakarų Ukrainoje. Grįždamas į Donecką jis sužinojo, kad jo namus užėmė separatistai, todėl grįžti nebegali, tad vyskupas liko Zaporižėje, kur iki šiol gyvena ir iš kur vykdo savo tarnystę.
„Keturi mūsų kunigai liko Donecke, jie ir toliau ten tarnauja, Luhanske taip pat yra vienas“, – sakė vyskupas Meniokas. Jis pasakoja, kad kunigai išlaikė parapijų nuosavybę, žmonės toliau lanko parapijas, nors daugiau nei pusė gyventojų yra išvykę iš regiono. Iki vasario 24 d. šie kunigai galėjo laisvai keliauti, o dabar nebegali išvykti, liko tęsti savo tarnystės. Prasidėjus invazijai Donecko egzarchatas vėl nukentėjo. Mariupolyje tarnavęs kunigas vos spėjo pasitraukti. „Neseniai netekome kitų trijų parapijų. Kunigai turėjo palikti Kreminą, kurią okupuoja Rusijos kariškiai, Severodonecką, kur vyksta labai įnirtingos kovos, ir Lisičanską, kuris yra kontroliuojamas Ukrainos kariuomenės“, – vardija egzarchas, pridurdamas, kad Rusijos karinė taktika yra labai žiauri: iš pradžių jie bombarduoja ir naikina miestus ar kaimus, žūsta civiliai, o tada kariai įsiveržia. „Pavojus egzistuoja visose egzarchato dalyse, tačiau kunigai, kurių iš viso yra 53, ir toliau tarnauja savo bendruomenėse“, – aiškina vyskupas.
Vyskupas Stepanas Meniokas gimė Lvivo srityje Vakarų Ukrainoje. „Nors mąstau kaip Vakarų ukrainietis, myliu šiuos žmones. Prašiau, kad mane išsiųstų į Rytų Ukrainą, nes aš esu misionierius, redemptoristų vienuolis, o mūsų charizma – eiti pas labiausiai apleistus žmones. Šių žmonių širdis – labai gera ir atvira. Kai kuriais atvejais kurti parapijas pradėjome nuo nulio, pradžioje būdavo tik 10 žmonių. Jau po metų ar dvejų visa bažnyčia būdavo pilna žmonių. Šis reiškinys yra labai įdomus “, – dalijasi prisiminimais vyskupas.
Jis sako, kad humanitarinė pagalba į Zaporižę atvyksta iš visų pasaulio kraštų. Vietos Caritas ir vienuolės bazilijonės paramą dieną ir naktį dalija nepasiturintiems, ypač pabėgėliams. Į Zaporižę persikėlė ir Mariupolio Caritas, kurio būstinė nukentėjo kovo viduryje. Tąkart žuvo septyni žmonės, tarp jų du darbuotojai. Mariupolio Caritas rūpinasi pabėgėliais iš šio rusų užimto miesto.
„Mūsų požiūris į užpuolikus turi būti krikščioniškas: kaip į Dievo vaikus, kurie paklydo. Jie taip pat yra Dievo paveikslas, bet aptemdytas nuodėmių ir iškreiptos informacijos. Savo maldomis galime atverti jiems akis į tiesą“, – sako vyskupas S. Meniokas. „Tikiuosi, kad Dievas leis man grįžti į Donecką“, – su pasitikėjimu ištaria vyskupas. „Jau žinau, kad per pirmąjį pamokslą negalėsiu ištarti nė žodžio ir tik verksiu. Tiesa turi nugalėti melą ir blogį. Niekada kitaip nebuvo.“ Toks Donecko vyskupo Stepano Menioko liudijimas. (DŽ/Vatican News)
