Charkivas: aistra dviračiams tapo pagalba kenčiantiesiems
„Ir praėjus savaitei nuo karo pradžios vis dar negalėjau patikėti, kad visa tai tiesa. Iki paskutinės akimirkos vyliausi, kad po dviejų ar trijų dienų situacija išsispręs, o ji tik blogėjo... Raketos vis skriejo, tam tikru momentu Rusijos kariuomenė net buvo įžengusi į miestą, bet puolimas buvo atremtas. Po kelių savaičių mano protas nebeatlaikė viso to, supratau, kad turiu kažkaip reaguoti, norėdamas įveikti šią būseną“, – skausmas ir baimė vis dar gyvi trisdešimtmečio jaunuolio Oleksandro iš Charkivo prisiminimuose.
Netylant bombų ir ginklų triukšmui Okelsandras nedvejojo, ar padėti kelioms vyresnio amžiaus moterims iš jo daugiabučio, kurios paprašė atnešti joms maisto produktų. Jis nesvarstė nė akimirkos: sėdo ant dviračio ir pagelbėjo. Sportas, judėjimas, o ypač važiavimas dviračiu visada buvo jo didžioji aistra, todėl dabar jis gali panaudoti savo treniruotes konkrečiam tikslui – teikti humanitarinę pagalbą tiems, kurie negali judėti patys. Nuo tada pradėjo plūsti kiti ligonių, skurstančių ir žmonių su negalia prašymai. Kurį laiką Oleksandras veikė vienas, paskui sutiko kitų tuo pačiu užsiimančių žmonių ir kartu nusprendė sukurti grupę, kurią vadina tiesiog „Savanoriai“.
„Mūsų grupėje yra 8–9 dviratininkai. Iš pradžių viską pirkome už savo pinigus, – aiškina jaunas ukrainietis, – o paskui labdaros organizacija pradėjo tiekti mums maisto produktus. Taip pat paskelbėme žinutę socialiniuose tinkluose, žmonės atsiliepė. Iš pradžių žmonių, kuriais rūpinomės, sąraše buvo apie 50–70, dabar – apie 1000. Stengiamės aplankyti visus ir pagalbą atvežti kartą per savaitę.“
Daug žmonių palieka Charkivą, kaip ir daugelį kitų šalies rytų ir pietų miestų, kurie kasdien kenčia nuo rusų kariuomenės. Oleksandras prisipažįsta, kad iš pradžių jis taip pat galvojo apie išvykimą. „Tačiau pirmą ir antrą kartą padėjęs žmonėms supratau, kad padėdamas kitiems atradau save. Galbūt tai skamba keistai, bet, kol turiu galimybę, noriu padėti. Be to, judėjimas, važinėjimas dviračiu yra mano didžioji aistra, mano gyvenimas, todėl galiu judėti ir daryti tai, kad padėčiau kitiems.“
Labai dažnai „Savanoriai“ rizikuoja savo gyvybėmis, nes niekada nežino, kuri miesto dalis bus apšaudoma. Beveik kiekvienas iš jų matė netoliese krentančią raketą. „Jaučiame baimę, – sako Oleksandras, – bet reikia nepanikuoti, stengtis būti labai atsargiems, rūpintis savimi ir be reikalo nestatyti savęs į pavojų.“
Nugalėti baimę ir kitas stiprias neigiamas emocijas, susijusias su dramatiškais karo įvykiais, jam padeda priklausymas grupei. „Tapome tikra šeima, padedame ir palaikome vieni kitus. Be savanoriškos bendros veiklos, kartu leidžiame ir laisvalaikį. Taip pat ir artimieji, draugai tiek Ukrainoje, tiek užsienyje, palaikantys mane žodžiais ir materialine pagalba, leidžia jausti, kad nesu vienas.“
Pasak Oleksandro, Charkivo „Savanorių“ ypatumas yra tas, kad sportas yra jų gyvenimas. „Mums nuvažiuoti 200 km dviračiu yra malonus pasivažinėjimas, tai būdas pailsėti ir įveikti stresą, – aiškina jis. – O dabar, karo metu, daugelis suprato, kad sportas labai padeda, daugeliui jis tapo raminančia priemone. Daug kas, kaip ir mes, mėgina derinti sportą su pagalba kitiems“, – pasakoja savanoriaujantis ukrainietis dviratininkas.
(DŽ/Vatican News)
