Gyvybės inžinerijos etika: atsakomybės klausimas
Per pastaruosius dešimt metų įgyta daug naujų žinių, kompetencijų ir technologijų molekulinių ir ląstelių sistemų srityje. Sukurtos inovatyvios genetinės ir molekulinės terapijos, leidusios atkurti regėjimą, sureguliuoti medžiagų apykaitą. Kitos biotechnologijos leidžia auginti audinius ar organus laboratorinėmis sąlygomis. Ilgainiui šie nauji metodai padės dar geriau gydyti ligas.
Tačiau tie patys metodai, skirti modifikuoti, koreguoti, integruoti pacientų genomą taip pat gali būti panaudoti abejotiniems ir problematiškiems tikslams. „Gyvybės inžinerijos etikos“ konferencijos dalyviai – mokslininkai, filosofai, apie mokslą rašantys žurnalistai – susirinko aptarti šių naujųjų technologijų etinių aspektų.
Konferencijos diskusijų centre buvo ne klausimas, ar žmogaus kūnas turi ar neturi būti paveiktas molekulinės ir genetinės inžinerijos: tai jau vyksta, traukinys jau pajudėjo. Tačiau galima kalbėtis apie tai, kuria kryptimi jis turėtų riedėti ir susitarti dėl privalomų gairių, kurios užtikrintų gyvybės inžinerijos technologijų gavėjų sveikatą ir gerovę. Būtina kalbėti ir dėl to, kad molekulinių sistemų inžinerija kvestionuoja dabartines žmogaus tapatybės ir asmenybės sampratas, patį buvimą žmogumi, rašoma konferencijos organizatorių parengtuose kvietimuose į konferenciją.
Konferenciją atidarė Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininkas arkivyskupas Vincenzo Paglia. Pasak jo, pernelyg dažnai siekiama mokslinę veiklą izoliuoti nuo realių visuomenės poreikių ir asmens orumo, nekalbant apie tuos atvejus, kai paisoma tik plėšrios rinkos. Mokslinė veikla dažnai suvokiama tarsi būtų kažkas atskira nuo kitų žmogaus veiklų – kažkas metodologiškai griežta, abstraktaus racionalumo praktikavimas. Reikia etikos, kad mokslinė veikla neatsiskirtų nuo atsakomybės ir žmonių santykių. (RK / Vatican News)
