Ukrainos bažnytėlė-valgykla, gelbėjanti nuo alkio
Kai 2011 m. kunigas Oleksandras Bilskyi pradėjo tarnystę graikų katalikams Beryslave, pietų Ukrainos Chersono regione, čia buvo tik dvi graikų katalikų šeimos. Tačiau tai jo netrikdė. Jis tai priėmė pasitikėdamas Dievu ir sakydamas: „Jei Viešpats nori, reiškia, turi planų“. Dabar, praėjus metams nuo karo pradžios, kunigas Oleksandras supranta, kad išties Viešpats turėjo planą.
Beryslavas, įsikūręs prie Dnipro, buvo okupuotas rusų karių per pirmąjį invazijos etapą, o lapkritį buvo ukrainiečių išvaduotas. Prieš karą Beryslave gyveno dvylika tūkstančių gyventojų, daugelis paliko miestą, dabar liko apie keturis tūkstančius gyventojų. Rusų okupacijos metu maža graikų katalikų bendruomenė kasdien ruošė karštą maistą labiausiai stokojantiems savo ką tik pastatytoje bažnyčioje. Stokojančiųjų skaičius vis augo, nes okupacija nutraukė maisto tiekimą.
Penki kepalėliai duonos ir trys žuvys. Kunigas Oleksandras pasakoja, kad valgykla stokojantiems atidaryta 2021 m. spalį ir buvo skirta paremti vargšams, ypač nukentėjusiems nuo pandemijos. Valgykla pavadinta „Penki kepalėliai ir trys žuvys“. „Kai pradėjome šį projektą, turėjome maždaug tokius pačius evangelinius resursus, nes parapija maža – vos trisdešimt žmonių“, – pasakoja kunigas, pridurdamas, kad Dievas palaimino tuos penkis kepalėlius ir dvi žuvis ir su geradarių pagalba jie pradėjo maitinti stokojančius žmones. Prieš karą buvo valgydinami 30 žmonių sekmadieniais šalia bažnyčios, dedikuotos Septyniems broliams makabėjams, kuri turėjo būti pašventinta 2022 m. rugpjūtį. Karas nubraukė visus planus.
Prasidėjus karui 2022 m. vasario 24 d. kunigas buvo išvykęs į kitą miestą rinkti paramos. Vos sužinojęs apie karą, išvyko į Beryslavą, tačiau ukrainiečių kariai jo nepraleido dėl per didelio pavojaus – rusų kariai jau buvo mieste. Kunigas mėgino į Beryslavą patekti dar tris kartus, bet nesėkmingai. Laikinai jis apsistojo Mykolajive, kad būtų arčiau savo parapijiečių, likusių okupuotoje zonoje, kad, kai tik galės, vyktų ten. Vasario 27 d. jis susisiekė su valgyklos savanoriais ir nutarė, kad įrengs valgyklą pačioje bažnyčioje, nes iškilo didžiulis poreikis maitinti stokojančius kasdien, žmonės liko be maisto, pinigų, parduotuvės buvo tuščios. Tad nuo vasario 28 d. iki dabar bažnytėlė atvira ir kasdien pamaitina 120–130 žmonių.
Vieni Beryslavo parapijos savanoriai ruošė ir tiekė maistą bažnyčioje, kiti jį nunešdavo žmonėms tiesiai į namus, o kunigas Oleksandras ieškojo, kur gauti maisto produktų. Prašė paramos iš organizacijų, pirko produktus, siuntė į Beryslavą pirmyn ir atgal kursuojančiais autobusiukais, kurie evakavo žmones iš okupuotų zonų. Kai tranzitas buvo sustabdytas, rado kitą būdą – jo parapijiečiai prašydavo kaime gyvenančių žmonių parduoti daržovių, mėsos.
Jaunas klebonas su jauduliu prisimena lapkričio 11 d., kai sužinojo apie Beryslavo išlaisvinimą. Po dviejų dienų jis jau buvo Beryslave, su džiaugsmo ašaromis akyse, nes po daugelio mėnesių išvydo savo parapijiečius, tačiau ir su liūdesio ašaromis žvelgė į tai, ką paliko rusų kariuomenė. Žmonių situacija dramatiška, tad kunigas nutarė ir toliau kartą per savaitę vykti į šalies vakarus rinkti paramos.
Graikų apeigų katalikų kunigas dalina humanitarinę paramą ne tik Beryslave, tačiau ir aplinkiniuose kaimeliuose. Šaltais žiemos mėnesiais, kai gyventojai liko be elektros, vandens, dujų, rėmėjų dėka jis nupirko du tūkstančius šiltų antklodžių, kurias išdalino senukams, ligoniams, šeimoms su mažais vaikais.
Šiais siaubingais karo mėnesiais, kurie verčia ukrainiečius kitaip pamatyti daugelio dalykų prasmę, kunigas Oleksandras aiškiau supranta savo pašaukimą. „Tiems žmonėms – tiek parapijiečiams, tiek visiems Beryslavo gyventojams – stengiuosi būti kaip tėvas, pasirengęs išklausyti, paguosti, padėti, nes esame didelė šeima, kur kiekvienas žino kito poreikius ir kur visi supranta vieni kitus be žodžių.“
Ši geranoriška atmosfera tarp žmonių padeda atlaikyti įtampą dėl nuolatinio pavojaus, praradimo skausmą, kurį išgyvena mažo miestelio gyventojai. Nuo tada, kai buvo išvaduota dalis Chersono regiono, taip pat ir Beryslavas, rusų kariai įsitvirtino kitame Dniepro krante. Graikų katalikų parapija stovi kaip tik ant upės kranto, tad iš jos matosi rusų okupuotas krantas, nuo kurio skiria apie 5 km. „Raginame žmones išvykti, nes Beryslavas ir kiti miesteliai dešiniajame krante yra nuolat apšaudomi, nuolatinė grėsmė gyvybei.“
Nepaisant visko, parapijos valgykla veikia toliau ir kartą per dieną siūlo karštą patiekalą. Kalbėdamas apie savo parapijiečius, klebonas Oleksandras sako: „Žmones iš tiesų pažinsi sunkiais momentais. Supratau, kad jie labai stiprūs, mūsų laikų didvyriai. Neįtikėtina, kaip jie pasirengę aukotis, kad padėtų kitiems, kasdien iš jų mokausi. Net girdėdami bombardavimus, net jei ir bijo, stengiasi pabaigti ruošti maistą, nes žino, kad žmonės alkani ir laukia maisto“. Kasdien paruošti valgyti 120 žmonių nelengva, paskui reikia jį ir patiekti, viską sutvarkyti. Be to, dar 50 porcijų nešama žmonėms į namus, kurie patys negali ateiti. Pavyzdžiui, vienas pensininkas savanoris dviračiu kasdien išvežioja 30 porcijų, kitas 20 nuneša socialiniai darbuotojai. Kunigas pasakoja, kad kartais jis būna labai pavargęs po ilgų kelionių, per kurias ieško produktų, tačiau, kai grįžta į Beryslavą, žvelgia į tuos žmones ir Viešpats suteikia jam jėgų: „Matau, kad jie aukojasi dėl artimo ir tai negali neįkvėpti“.
(DŽ/Vatican News)
