Izmaelio atsivertimas po susitikimo su sužeista kūrinija
Ką reikštų šiandien gyventi bendruomenėje, kurioje pagal šv. Pranciškaus Asyžiečio stilių ėriukas ganosi šalia vilko? Ismaelis Dobarganesas padarė šį drąsų pasirinkimą, kuris kilo gilaus ekologinio atsivertimo dėka. Savo gyvenimą jis skyrė šalies agrariniuose ūkiuose, namuose ir maisto pramonėje nuskriaustų gyvūnų priežiūrai. Žalumos apsuptoje Katalonijos vietovėje šis katalikų aktyvistas ir influenceris kasdien rūpinasi asilais, arkliais, karvėmis, ožkomis, kiaulėmis, vištomis: maudo, šeria, skiria veterinarijos gydytojo paskirtą terapiją, kad jie pasveiktų. Daugybė žmonių – apie 300 000 – socialiniuose tinkluose seka Izmaelio ir jo gyvūnų istoriją, taip pat jis yra parašęs dvi knygas: „Gyvūnai kaip tu“ ir „Samuelio išgelbėjimas“, kurios perleistos jau trečią kartą. „Tai, ką aš darau, esu skolingas Dievui. Kliūčių daug, tai sunkumai, susiję su klimatu, mokėjimais, sąskaitomis, erdvėmis, pagalbininkų paieškomis, tačiau Apvaizda manęs niekada nepalieka, todėl sakau, kad Dievas padeda judėti į priekį, aš jam tik tarnauju.“
Tačiau Izmaelis ne visada buvo toks tikintis. Kaip jis pats sako, jis „grįžo namo“ prieš kiek daugiau nei metus. „Į Bažnyčią atėjau būdamas 14 metų, nukeliavau ilgą kelionę su neokatechumenų bendruomenėmis, bet po kelerių metų išėjau. Tačiau per 20 metų, kai buvau už Bažnyčios ribų, supratau, kad nesu geresnis už kitus: buvau eilinis žmogus, kuris žiūri į krislą savo brolio akyse ir nesuvokia, kad turi rąstą savojoje.“ Būtent per gyvūnus Dievas jį vėl patraukė prie savęs: „Prieš kiek mažiau nei metus nusprendžiau vykti į Afriką. Ten dramblys priglaudė savo galvą prie mano kaktos ir širdyje išgirdau tik vieną žodį: „Mylėk“! „Jau buvau girdėjęs tą veiksmažodį, tokį galingą, bet taip sunkiai įgyvendinamą. Mylėk savo artimą, mylėk nepažįstamąjį, mylėk savo priešą, mylėk visus, atiduok savo gyvybę. Bet kaip tai sunku. Po kelionės į Afriką grįžau į Ispaniją, viduje jaučiausi pasikeitęs ir, svarbiausia, pradėjau matyti Dievą visuose dalykuose, kurie mane supa: kūrinijoje, žemėje ir visuose jos kūriniuose, ypač sužeistuose“, – pasakoja Izmaelis.
Po atsivertimo jis grįžo prie įprastos veiklos, į darbus, į kasdienybės sūkurį, tačiau jo žvilgsnis ir širdis iš esmės pasikeitė. „Atsitiktinai perskaičiau popiežiaus Pranciškaus encikliką Laudato si', – susijaudinęs prisimena jis, – ir šis tekstas labiau priartino mane prie Dievo. Susitikau su Laudato si' judėjimo atstovais ir pamačiau, kaip daug jie dirba, rūpindamiesi planeta, gyvūnais, vargšais, ekologija. Taip nusprendžiau, bet ne be baimės, žengti galutinį žingsnį ir vėl sekti Jėzumi Kristumi. Tikiu, ir tikėjimas skatina mane veikti, bet turiu ir daug netikinčių draugų, kurie entuziastingai vertina Laudato si' ir kurie popiežiaus raginimų dėka nusprendė pasišvęsti aplinkosaugai“, – pasakoja Izmaelis. Net jei socialiniuose tinkluose kai kas iš jo tyčiojosi ir užsipuldinėjo būtent dėl to, kad jis yra katalikas, Izmaelis mano, kad jo pavyzdys paskatino ir kitus įsipareigoti rūpintis bendrais namais. Jis tęsia pasakojimą: „Būna dienų, kai atsikeliu sukalbėti rožinio maldą, o kiti žmonės, kurie yra netikintys, prisijungia prie mano maldos. Pasiimu gitarą dainuoti ir šlovinti Dievą, o jie man pritaria. Daug kas sugrįžo į Bažnyčią šių dalijimosi, meilės akimirkų dėka“. Izmaelis atvirai prisipažįsta atradęs, kad Dievas per gyvūnus – savo kūrinius – moko gyventi krikščioniškesnį gyvenimą: „Turime išmokti tylėti ten, kur kalba Dievas. Jis kalba per silpnuosius, paskutiniuosius, kartais ir per gyvūnus. Tai mokymosi procesas: jaučiuosi pašauktas būti romus, nuolankus kaip jie, kaip mums sakė Jėzus“.
Izmaelis pasakoja, kad tapatinasi su Laudato si' mokymu, myli popiežių Pranciškų, nes jis yra popiežius, kurio Bažnyčiai ir pasauliui šiais laikais reikėjo ir kurio reikia. Jis seka šv. Pranciškaus Asyžiečio būdu, ir kaip Asyžiaus neturtėlis, Izmaelis myli kūriniją, gyvūnus. Kaip ir šv. Pranciškus, Izmaelis įsitikinęs, kad Dievas šiandien krikščionių prašo suremontuoti jo namus, sudaryti naują sandorą tarp žmonių ir gamtos. „Mūsų laukia sunkus darbas, bet esu laimingas, nes galime gyventi pasaulio pokyčių ir Bažnyčios atsinaujinimo laikotarpiu. Jaučiuosi palaimintas, nes leidžiu laiką gamtoje, jaučiuosi pašauktas tai daryti ir padėti mylėti kitiems.“
Nuo karo Ukrainoje pradžios Izmaelis taip pat pajuto pašaukimą nuvykti į Ukrainą padėti pabėgėliams ir gyvūnams. „Mūsų sekėjų, kurie nenustojo aukoti, dėka, mums pavyko kiekvieną savaitę užpildyti viešbutį Ukrainoje, toli nuo karščiausių konflikto zonų, padėti išvykti į Ispaniją 200 ukrainiečių, visapusiškai jiems padedant. Taip pat išvežėme 250 gyvūnų, nukentėjusių nuo bombų ar apleistų. Už suaukotas lėšas nupirkome ir greitosios pagalbos automobilį.“ Izmaelis interviu baigia raginimu veikti: „Nemanykite, kad jūsų indėlis nieko nevertas, kad jūs negalite nieko pakeisti. Jei jaučiate meilės impulsą kūrinijai, veikite, tapkite pokyčių kūrėjais.“
(DŽ/Vatican News)
