Lenkų archeologai pristatė krikščioniškojo meno radinius Sudane
Archeologo Arturo Obłuskio vadovaujama tyrinėtojų komanda kasinėjo senosios Dongolos archeologinį kompleksą ir atrado iki tol nežinotus kambarius, išpuoštus freskomis su krikščioniškais motyvais. Pati Dongola yra gerai žinoma istorikams: V amžiuje čia iškilo pirmoji tvirtovė, kuri amžiams bėgant tapo miestu ir Makurijos karalystės, kuriai priklausė dabartinio Sudano ir Egipto teritorijų dalys, sostine. VI–VII amžiais karalystė tapo krikščioniška ir Dongoloje tuo laikotarpiu buvo pastatytos kelios bažnyčios, kurių fragmentai išliko iki šiol. Nepaisant įvairių istorijos vingių ir sunkių momentų, galima teigti, kad iki XI amžiaus karalystė klestėjo. Po to atėjo nuosmukio epocha, ypač dėl Egipto arabų ir musulmonų valdovų ekspansijos. Karalystė ėjo iš rankų į rankas, kentėjo nuo pilietinių ir išorinių karų, jos teritorija nuolatos mažėjo, kaip ir krikščioniškosios civilizacijos lygis. Galima sakyti, kad XV amžiaus pabaigoje senoji krikščioniškoji Makurijos karalystė jau buvo galutinai ištrinta iš žemėlapio.
Pasak Varšuvos universiteto Viduržemio jūros archeologijos centro, kuris Dongolos archeologinį kompleksą, užimantį apie 200 hektarų, tiria jau keletą dešimtmečių, pristatymo, du centro archeologai – Lorenzo de Lellis ir Maciejus Wyżgołas, kasinėdami XVI–XIX amžių laikotarpio sluoksnį, vieno pastato grindyse netikėtai aptiko angą, kuri juos nuvedė į dar žemiau esančius kambarius, kurių sienos iš saulėje džiovintų plytų buvo dekoruotos gražiomis freskomis. Jose vaizduojama Dievo Motina, Kristus, archangelas Mykolas ir viena karališka figūra.
Centrinėje freskoje karalius yra priklupęs prieš debesyse esantį Kristų ir pagarbiai bučiuoja jo ranką. Arkangelas Mykolas prilaiko karalių, tarsi saugo jį apglėbęs sparnais. Ant kitos sienos – Dievo Motinos, laikančios kryžių ir knygą, figūra, o prieš ją – dar viena mozaika su Kristumi, laiminančiu dešine ranka, o kairėje laikančiu knygą. Kaip pažymima pristatyme, centrinė freska dėl joje vaizduojamų figūrų išsiskiria iš kitų dviejų, statiškesnių ir monumentalesnių. Aplink freskas yra užrašai graikų ir senąja nubų kalba, kurios vartojimas sutampa su Makurijos karalystės gyvavimu. Šiandien tai jau vadinamoji mirusi kalba, nes nebėra ja kalbančių žmonių. Jei graikiškas tekstas, pirminiais vertinimais, yra susijęs su Gavėnios laikotarpio bizantiška eucharistine formule, tai tekstą nubų kalba iššifruoti daug sunkiau.
Šią kalbą tyrinėjantis lingvistas Vincentas van Gerven Oei pateikė preliminarų vertimą: kelis kartus minimas karalius Dovydas prašo Dievo apsaugoti miestą. Galima spėti, kad karalius Dovydas buvo vienas iš paskutiniojo laikotarpio Makurijos krikščionių valdovų, kuris meldė savo sostinės apsaugos nuo grėsmės tuometinio karo su Egipto musulmonų valdovais kontekste. Archeologai atkreipia dėmesį į neįprastą paties kambario su freskomis poziciją: jis yra vėlesnis už viduramžių laikotarpį ir siejamas su vadinamąja Didžiąja Jėzaus bažnyčia, turbūt buvusia pagrindine Makurijos karalystės bažnyčia ir vyskupo sostu. Bent dalį atsakymų tikimasi gauti po vėlesnių kasinėjimų ir tyrimų, kuriuos tikimasi tęsti ateinantį rudenį. Pati pirmoji, jau atlikta užduotis buvo sutvirtinti ir užkonservuoti atrastas freskas, gana gerai išsilaikiusias, bet kai kur jau atlipusias nuo sienos. (RK / Vatican News)
