PKB fondas: religijos laisvės pažeidimai – kas trečioje šalyje

Religijos laisvės pažeidimai fiksuojami šalyse, kuriose gyvena daugiau nei 4,9 mlrd. žmonių. Rimti religinės laisvės pažeidimai prieš piliečius buvo nustatyti 61 šalyje. Tokie rezultatai pateikiami Popiežiškojo fondo Pagalba kenčiančiai bažnyčiai XVI ataskaitoje apie religijos laisvę, kuri pristatyta Romoje birželio 22 d.

Ataskaita, skelbiama nuo 1999 m. kas dvejus metus, apžvelgia 196 šalis, joje vertinama visų religinių tradicijų tikinčiųjų pagrindinių žmogaus teisių situacija nuo 2021 m. gegužės mėn. iki 2022 m. gruodžio mėn. Dokumente išryškinami tokie pagrindiniai pažeidimai: religinių mažumų tikinčiuosius visame pasaulyje persekioja teroristiniai išpuoliai, jie masiškai sekami, priiminėjami prieš religijos pakeitimą nukreipti įstatymai, įvedami finansiniai apribojimai, manipuliuojama rinkimais, vykdomi išpuoliai prieš kultūros paveldą, manipuliuojama gyventojų registrais.

Paskelbtame dokumente išskiriamos trys šalių kategorijos: raudona, oranžinė ir vadinamoji stebima. Raudonoji kategorija reiškia persekiojimą, ji apima 28 šalis, kuriose gyvena 4,03 mlrd. žmonių. Iš jų 13 yra Afrikoje, kur padėtis daugelyje regionų smarkiai pablogėjo. Oranžinė kategorija nurodo diskriminaciją, jai priskirtos 33 šalys. Trečioji kategorija – stebimos šalys, kurias apibūdina ne tik laipsniškai didėjantys pažeidimai, bet ir registruojami epizodai, patenkantys į įvairias netolerancijos, diskriminacijos ir kartais net persekiojimo klasifikacijas.

Pagalbos Kenčiančiai Bažnyčiai ataskaitoje pabrėžiama, kad pasauliniu mastu siekiant išlaikyti ir konsoliduoti valdžią autokratų, fundamentalistų grupių lyderių rankose padaugėjo visų žmogaus teisių, įskaitant religijos laisvę, pažeidimų. Teroristų išpuoliai, religinio paveldo ir simbolių naikinimas (Turkijoje, Sirijoje), manipuliavimas rinkimų sistema (Nigerijoje, Irake), masinio sekimo sistemos (Kinijoje), religiją keisti draudžiantys įstatymai ir finansiniai apribojimai (Pietryčių Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose) sustiprino visų religinių bendruomenių priespaudą. Taip pat vis dažniau pasitaiko „mišrių“ atvejų, kai persekiojimas vykdomas rafinuotai, tačiau kartu labai negailestingai. Daugeliu atvejų, kaip teigiama ataskaitoje, vyriausybės taikė prieštaringus įstatymus, apribojančius religijos laisvę arba diskriminuojančius kai kurias religines bendruomenes.

Daugėja persekiojamų religinių bendruomenių, ypač Nigerijoje bei Nikaragvoje. Nebaudžiamumo kultūra taip pat auga dėl itin tylaus tarptautinės bendruomenės atsako į autokratinių režimų, tokių kaip Kinija ir Indija, įvykdytus žiaurumus. Tarptautinių džihadistų tinklų taktika taip pat keičiasi, nes matomas oportunistinių kalifatų iškilimas – pereinama nuo ​​iš anksto suplanuotų teritorijų užkariavimo prie „trenk ir bėk“ išpuolių, kuriais siekiama sukurti izoliuotas bendruomenes. 

Vidinė įtampa pastebima islamo bendruomenėse, kur nuskurdusius ir nusivylusius jaunuolius vis labiau traukia islamo teroristų ir nusikaltėlių tinklai (Afrika), o, kita vertus, ypač Irane, daugėja musulmonų agnostikų. Kinijoje tęsiasi žiaurus uigūrų persekiojimas, diskriminaciją ir persekiojimą patiria ir Indijos bei Mianmaro musulmonai. Daugėja  pranešimų apie antisemitinius neapykantos nusikaltimus ESBO šalyse.

Vakarų Afrikoje ir Pakistane pagrobimai, lytinis smurtas, įskaitant seksualinę vergiją, ir priverstinis religinis atvertinėjimas išlieka beveik nebaudžiami. Dešimtyse šalių religinėms mažumoms priklausančios moterys ir mergaitės ypač nukenčia nuo tokių smurto formų.

Ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į reiškinį, kai sufalsifikuojamas tikinčiųjų skaičius tampa priemone išlaikyti politinę galią. Kai kuriais atvejais religinės bendruomenės, siekdamos išsaugoti savo politinį, religinį ir socialinį statusą, padidina savo narių skaičių, pateikdamos klaidingus priklausymo religijai duomenis. Pamatinėms laisvėms taip pat kenkia didėjanti kontrolė, apimanti religinių grupių sekimo sistemą. Vakaruose socialinė žiniasklaida buvo naudojama siekiant marginalizuoti ar susidoroti su kai kuriomis religinėmis grupėmis, tapo svarbiu veiksniu stiprinant „ištrynimo kultūrą“, kuri nuo žodinio priekabiavimo prie asmenų, dėl religinių priežasčių turinčių kitokius įsitikinimus, pereina iki teisinio pobūdžio grasinimų ir atleidimo iš darbo.

Ataskaitoje pristatomi ir keli pozityvūs faktai – po trijų metų apribojimų įvestų dėl COVID-19, daugumoje pasaulio vietų vėl pradėtos rengti svarbiausios religinės šventės, pritraukusios milijonus tikinčiųjų. Padaugėjo iniciatyvų, skatinančių tarpreliginį dialogą.

(DŽ/SIR)