Dešimt metų nuo jėzuito Paolo Dall’Oglio dingimo
Galima priminti, kad 1954 metais gimęs Paolo Dall’Oglio, 1984 metais įšventintas kunigu pagal sirų apeigų katalikų Bažnyčios tradiciją, trokšdamas skirti savo gyvenimą Artimųjų Rytų regionui, 1991 metais su keliais bendraminčiais pradėjo išskirtinę iniciatyvą: dykumoje atgaivino vienuolinę bendruomenę, atvirą įvairioms krikščioniškoms tradicijoms bei dialogui su islamu. Deir Mar Musa vienuolinė bendruomenė įsikūrė restauruotame senoviniame, daugybę amžių turinčiame vienuolyne, kurio griuvėsius su pakankamai gerai išsilaikiusiomis vertingomis freskomis jėzuitas aptiko 1982 metais ir buvo jų sužavėtas. Bendruomenė Šv. Mozės Etiopo vienuolyne ramiai gyvavo apie dvidešimt metų, priėmė visų įsitikinimų svečius ir kantriai mezgė ryšius su kaimynais musulmonais.
2011 metais prasidėjo tai, kas iš pradžių buvo pavadinta „arabų pavasariu“, mat per įvairias Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos valstybes nuvilnijo didelių protestų bangos, kuriuose buvo reikalaujama daugiau teisingumo, demokratijos ir korumpuotų lyderių, valdančių kraštą dešimtmečiais, atsistatydinimo. Bet netrukus prasidėjo naujos klaninės ir gentinės kovos dėl valdžios, o radikalūs džihadistiniai judėjimai sumaištimi ir valdžios vakuumu pasinaudojo, kad įkurtų liūdnai barbariškomis praktikomis pagarsėjusį „ISIS kalifatą“ dabartinėse Sirijos ir Irako teritorijose. Šių įvykių bangos sudaužė nedidelės Šv. Mozės Etiopo vienuolyno bendruomenės gyvenimą.
T. Paolo Dall’Oglio atsidūrė aplinkybių replėse. Jis viešai parėmė didesnės laisvės ar teisingumo siekį ir todėl pateko į valdančiojo Sirijos režimo nemalonę, jam buvo nurodyta išvykti. Kita vertus, jo idealai buvo svetimi ir džihadistams, kurie stojo į kovą su Sirijos valdžia tik tam, kad patys galėtų savivaliauti pagal savo ekstremistinius įsitikinimus.
Nepaisant labai įtemptos ir pavojingos situacijos, po trumpo laiko praleisto gimtojoje Italijoje, jėzuitas grįžo į Siriją, siekdamas daryti, ką gali dėl tenykščių žmonių, prie kurių buvo prisirišęs. Pasak paskutinių liudijimų, 2013 metų liepos pabaigoje jis išvyko pas vieną iš sukilėlių džihadistų vadų, norėdamas kalbėti apie tarpininkavimą ir dviejų pagrobtų vyskupų išlaisvinimą. Šios kelionės metu jis buvo suimtas ir nuo to laiko apie jo likimą nežinoma, tik keletą metų sklidę vienas kitam prieštaringi gandai: pasak vienų, jis mirė ar žuvo, pasak kitų, buvo pastebėtas vienoje ar kitoje islamistų stovykloje. Tai buvo labai sunkus laikotarpis visai bendruomenei: jos pagrindinis įkvėpėjas dingo, įsivyravo nesaugumas, pro šalį traukė ginkluotos grupuotės, žmonės dėl smulkmenos prarasdavo gyvybes. 2015 metais buvo pagrobtas Jacques’as Mouradas, Paolo Dall’Oglio SJ bendražygis nuo 1991 metų, kuris džihadistų nelaisvėje išbuvo penkis mėnesius ir kurio išgyvenimo istorija taip pat labai įspūdinga.
Tik 2021–2022 metų laikotarpiu, įveikus ISIS, sugrįžus sąlyginiam saugumui, į savo vienuolyną Sirijoje sugrįžo ir t. Paolo Dall’Oglio įsteigtos bendruomenės nariai. Vienas iš jų t. Jacques’as Mouradas popiežiaus potvarkiu buvo paskirtas Sirijos miesto Homso sirų apeigų katalikų vyskupu ir šias pareigas pradėjo eiti nuo 2023 metų kovo.
Minint dešimties metų t. Paolo Dall’Oglio dingimo sukaktį, „San Paolo“ leidykla išleido knygą pavadinimu „Mano testamentas“. Joje surinkti dvejus metus iki dingimo jėzuito skaitytos paskaitos, užrašai ir pokalbiai su kitais bendruomenės nariais apie jų misiją, pašaukimą, idealus.
„Vartomi šios knygos puslapiai, kuriuose t. Paolo Dall’Oglio komentuoja Deir Mar Musa vienuolių bendruomenės regulą, pasakoja apie giliausias intencijas, paskatinusias jį atgaivinti labai seną, VI amžių menantį sirų vienuolyną, gaivinti didžiąją dykumos tėvų tradiciją ir suteikti jai naują Kristaus meilės liudijimo arabų musulmonų kontekste prasmę, kelia jaudulį“, – rašo pratarmėje popiežius Pranciškus. Šie puslapiai, pasak jo, perduoda jėzuito aistrą, laisvę, formalumų atmetimą, radikalius pasirinkimus, gylį, o kartais – autoironijos dozę.
Pasak Pranciškaus, t. Paolo Dall’Oglio artimiesiems ir draugams nebuvo suteiktas paskutinis gailestingumo gestas – kūno, kurį būtų galima apraudoti ir garbingai palaidoti, sugrąžinimas. Nėra žodžių šiam skausmui išreikšti ir paaiškinimų jo nežinomų persekiotojų neapykantai. Tačiau žinoma, ko jėzuitas nebūtų norėjęs – dėl savo paslaptingo ir dramatiško dingimo kaltinti islamą kaip tokį ir atsisakyti aistringo dialogo su juo, juo jis visada tikėjo.
„Šiuo klausimu t. Paolo kalbėjo labai aiškiai. Jis neignoravo problemų, klausėsi savo brolių arabų krikščionių, koptų, chaldėjų, maronitų, asirų kančių pasakojimų... Tačiau brolybės kelią jautė kaip ypatingą savo ir savo vienuolinės bendruomenės veikimo pašaukimą“, – pažymėjo popiežius. Pasak jo, Paolo Dall’Oglio norėjo liudyti apie meilės vaidmenį tarp musulmonų: ne kaip apie politinę taktiką, o kaip tas, kuris pats patyrė Dievo gailestingumą, be fundamentalizmo, bet švelniai ir pasitikėdamas Dievu.
„Kyla jaudulys skaitant kai kurias pranašiškas ištraukas iš teksto, taip primenančio dvasinį testamentą. Ypač kai t. Paolo kalba apie galutinio pasiaukojimo už Jėzų dieną: „Sakau: mūsų pašaukimą musulmoniškame kontekste turėtų puošti džiaugsmo juokas. Ir tegul tai būna džiaugsmo diena, kai, Dievui leidus, paragausime galutinio pasiaukojimo už Jėzų. Prašykime šios malonės, kurios niekas negali sau duoti pats“, – cituoja naujųjų laikų kankinį ir tikėjimo liudytoją popiežius Pranciškus. (RK / Vatican News)
