Ukrainos kario istorija: sužalotas Donbase, iš karo bedugnės išbrido Lurde

„Esu tikintis ir kasdien meldžiuosi. Bet, tiesą pasakius, nesu sektinas pavyzdys.“ Oleksandras Švecovas juokauja, kai tikina save laikantis heterodoksišku krikščioniu, kuris už savo prisikėlimą dėkingas Lurdo Marijos šventovei, kur atsigavo po amputuotos kojos dramos, po depresijos bedugnės, po alkoholio ir narkotikų tamsos, į kurią buvo paskendęs grįžęs iš karo sužeistas, po kojos amputacijos. Kojos neteko fronte, Luhansko srityje kovodamas prieš rusų kariuomenę dar 2014 m., kilus Donbaso konfliktui.

Šiandien Žytomyre gyvenantis 38 metų veteranas yra suluošintų karių samarietis. Sielos gydytojas, nusprendęs atsidėti buvusių karių vilties piligriminėms kelionėms, tokioms, kokios jį Lurde prikėlė į gyvenimą.

Jis pasakoja apie stojimą į kariuomenę, kuris buvo labiau padiktuotas aplinkybių nei autentiško troškimo. „Turėjau parduoti butą, kad suremontuočiau mamos namus, man reikėjo pažymos iš karinės apygardos. Kai ten nuvykau, mane pakvietė į kariuomenę. Šalia manęs buvo ir kitų vaikinų, kurių paklausė, ar jie pasirengę. Jie atsakė, kad taip. Aš taip pat negalėjau atsisakyti ir sutikau“, – pasakoja Oleksandras. Taip 29-metis atsidūrė 30-ojoje mechanizuotoje brigadoje. „Tam tikru momentu mūsų vadai pasiuntė mus į fronto liniją Luhansko miesto pakraštyje, Vesela Hora gyvenvietėje. Dar nespėjome įrengti apkasų, kai mus užpuolė priešai". Po pusantros valandos trukusių apšaudymų šalia nukrito sprogmuo, jis bandė keltis, tačiau kojos nelaikė, jis buvo pašautas. Bendražygiai nutempė jį į lauko ligoninę, kur buvo daug sužeistųjų. Tada jį sraigtasparniu nuskraidino  į Charkivo karo ligoninę, kur jam buvo amputuota koja.

Karys O. Švecovas buvo išgelbėtas, bet liko randai kūne ir sieloje. Ilgai jis atsisakė nešioti protezą, negalėjo susitaikyti su tuo, kas jam atsitiko. „Aš pradėjau gerti, vėliau ėmiau vartoti narkotikus. Maniau, kad jie man padės psichologiškai, tačiau tai buvo iliuzija“, –prisimena karys. Tada kažkas pasiūlė jam vykti į Lurdą. „Prieš išvykstant man nuolat skaudėdavo galvą ir būdavau susirūpinęs. Tačiau, kai aplankiau baseinus šventovėje, problema dingo“, – pasakoja Oleksandras. Jis nekalba apie gydymą ar stebuklus: „Esu pragmatiškas. Bet nuo tos akimirkos aš pasakiau sau, kad mano buvę bendražygiai taip pat turi pajusti tai, ką jaučiau aš. Taip gimė idėja palydėti juos į Lurdą.“ Taip jis ėmė organizuoti piligrimystes ir kitose vietose: nuo Krokuvos iki Raudonosios jūros. Savo projektą jis pavadino „Hero Bus“, nes viskas prasidėjo nuo 18 vietų mikroautobuso, kurį turėjo, bet jam nepakako pinigų kurui ir nakvynei viešbutyje pirmajai  suluošintų veteranų grupei, kurią norėjo atsivežti į Prancūziją. Tada – dar viena malonė: paskelbė įrašą apie renkamas lėšas ir sulaukė  tūkstančių atsakymų.

Idėja išsiplėtė po 2022 m. vasario mėn. atakų. „Mūsų, atitarnavusiųjų grupėje yra tokių, kurie nusprendė vėl imtis ginklo, o aš ėmiau rinkti lėšas kariuomenei, pasitelkdamas mūsų žinomumą  socialiniuose tinkluose.“

Oleksandras vis dar prisimena mūšio patirtį, paminėdamas, kad fronte karius vienija draugystė ir siekis apsaugoti savo šeimas ir šalį. Jis linki savo tautai taikos, kurios jo tauta troško 32 metus, tai yra nuo tada, kai atgavo nepriklausomybę: „Nekantrauju pamatyti parkuose linksmai žaidžiančius vaikus, kurių nepersekios nežmoniška bombų baimė“, – atsidūsta karo veteranas.

(DŽ/Avvenire)