Mirė Indi Gregory, prieštaravimo ženklas mūsų laikams
2023 vasario 24-ąją gimusiai mergaitei buvo nustatytas retas ir nepagydomas genetinis sutrikimas, kuris lėmė būtinybę jai padėti kvėpuoti dirbtiniu būdu. Dar prieš galutinę diagnozę tėvai žinojo apie tai, kad mergaitė sirgs, tačiau nepriėmė aborto pasiūlymo. Rugsėjo pradžioje tėvams, Deanui ir Klarai, buvo pranešta, kad ketinama atjungti gyvybę palaikančią aparatūrą, bet jie, būdami greta kasdien, dažnai po dešimt valandų, nesutiko: pasak jų, mergaitė nekentėjo didelių skausmų ir kovojo už savo gyvenimą. Atvejis nukeliavo į teismą. Šiame kontekste mergaitės tėvas Deanas Gregory neslepia pasipiktinimo ir nusivylimo savo krašto medicinine ir biurokratine sistema: pasak jo, ligoninės advokatai šeimai siekė įteigti, kad ji negali prieštarauti ir negali viešai kalbėti apie situaciją, o ligoninės personalas davė parodymus, kurie neatspindėjo realios padėties, bet teisino pačios ligoninės sprendimus, įskaitant draudimą pervežti mergaitę į namus.
Lapkričio pradžioje Italija pasisiūlė priimti mergaitę: ji būtų slaugoma garsiojoje Romos „Kūdikėlio Jėzaus“ ligoninėje, tačiau šis pasiūlymas buvo atmestas. Lapkričio 11 dieną Šventojo Sosto spaudos salės direktorius Matteo Bruni pasakė, kad popiežius Pranciškus žino apie šį atvejį, meldžia už mergaitę ir jos šeimą, galvodamas apie visus vaikus, kurių gyvenimas gali nutrūkti dėl ligos ar karo.
Komunikate, kuriame Indi Gregory tėvai pranešė apie jos mirtį mamos glėbyje, jie pakartojo, kad jiems „pikta, skaudu ir gėda“, jog sveikatos sistema ir teismas atėmė iš jos galimybę gyventi ilgiau, orumą išeiti šeimos namuose, taip pat siekė jų tylos. Galima pridurti, kad rugsėjo pabaigoje tėvai nusprendė mergaitę pakrikštyti. Deanas Gregory taip paaiškino šį sprendimą: „Nesu religingas ir nesu pakrikštytas. Bet teisme pasijaučiau lyg būčiau patekęs į pragarą. Pagalvojau, kad jei egzistuoja pragaras, turi egzistuoti ir dangus. Atrodė, tarsi ten būtų buvęs velnias. Pagalvojau, kad jei egzistuoja velnias, tai turi egzistuoti ir Dievas.“ Pasak tėvo, jis taip pat labai vertino vienos krikščionės savanorės, kuri lankė šeimą ligoninėje, ir teisinio „Christian Concern“ centro pagalbą tuo metu, kai šeimai teko stoti prieš teisėją. „Ar valstybė gali nuspręsti, kam gyventi ir kam mirti?“ „Jei ligoniai nužudomi todėl, kad jų liga nepagydoma, kaip gydytojams bus įmanoma rasti gydymą“, – klausė jis.
Mažoji Indi, kaip ir kiti prieš ją, tapo teisinės sistemos, abejingos nekaltos ir trapios, tyliai prašiusios meilės, santykio ir rūpesčio, žmogiškos būtybės teisei toliau gyventi, auka. Tačiau teisė į gyvybę yra visos teisės, bet kurios normatyvinės sistemos, kuria siekiama reguliuoti žmonių sambūvį remiantis teisingumo principu, esmė ir pagrindas. Ji yra bet kokio nuoseklaus kalbėjimo apie taiką pasaulyje atspirties taškas, rašo Gabriella Gambino, Popiežiškosios šeimos ir gyvybės dikasterijos pasekretorė, pasaulietė, penkių vaikų motina, bioetikė.
Pasak jos, mergaitė pateko į formalios ir pozityvistinės teisės, galinčios supančioti žmogų ir nuspręsti pagreitinti jo mirtį pagal savavališkus gerovės ir kokybės kanonus, tinklus. Tačiau kaip pasaulyje, kuriame medicina ir teisė kartais atrodo netekusios savo egzistavimo pagrindo – slaugyti ir rūpintis, saugoti kiekvieno gyvenimą ir visų sugyvenimą, kuriame veši ją reliatyvizuojanti „išmetimo kultūra“, pripažinti žmogaus gyvybę objektyviu ir tikru gėriu? Taip pat ir tada, kai ji pažeidžiama, nes mūsų pažeidžiamumo negali pašalinti jokia technologija ar žmonių sprendimai.
Indi ir panašūs pacientai atsidurė radikaliai asimetriškoje situacijoje, kai jų gyvybė tapo pavaldi galios dinamikai, nors teisinėje valstybėje stipresnis turėtų rūpintis silpnesniu, o ne nustatinėti jo gyvybės vertę. Taip pat ir rūpestis kitu savaime nėra sprendimas apie jo gyvybės vertę, bet ribų paisymas. Tai yra galutinė teisės, autentiškos teisės, paremtos pagarba kiekvienam asmeniui, sąlyga.
Pačioje Bažnyčioje turi atsirasti sielovada ir vietos, galinčios padėti šeimoms bei mamoms, sukrėstoms prenatalinės diagnozės ir siūlymų abortuoti savo sergantį vaiką bei vėliau pasidovanoti sveiką. Padėti toms šeimoms, kurios rūpinasi mažu ligoniu, kai pasaulis, rodos, siūlo iš jo pareikalauti atlyginimo už žalą todėl, kad nebuvo abortuotas. Nepalikti vienų tų šeimų, kurios negali susilaukti vaikų ir kurioms sakoma, jog nieko tokio, jei dėl vieno sveiko vaiko mėgintuvėlyje bus užmegzta dešimt žmogiškų būtybių, vienos atrinktos, kitos užšaldytos, dar kitos išmestos. Nes taip veikia „išmetimo kultūra“ – manipuliuodama mūsų polinkiu saugoti ir globoti gyvybę, siūlydama sprendimus, kurie, rodos, geriau patenkina mūsų natūralius troškimus ir poreikius, įskaitant nuostabų gyvybės perdavimą.
Medicina pažengė toli į priekį, situacijos ir pasirinkimai gali būti sudėtingesni, tačiau mes, krikščionys, puikiai žinome, jog gyvybė, net jei ji nepatogi ir daug kainuoja, visada nusipelno meilės, santykio ir rūpesčio. Ji vertinga savaime, be sąlygų, be redukavimo į „noriu“, „sugebu“, „man naudinga“.
O Indi šeima, priduria Šventojo Sosto dikasterijos pareigūnė, tapo prieštaravimo ženklu: laikmetyje, kuriame siekiama šeimą antropologiškai nuvertinti, galingi šios šeimos meilės ryšiai sukrėtė daugelio sąžines. Indi gyvenimas postmodernioje mirties kultūroje liudija, kad ir trapi gyvybė yra didi savo sugebėjimu kurti meilės santykius, galingai kalba apie žmogaus gyvybės grožį ir vertingumą, skatina ją užtarti.
„Turime turėti drąsos leisti šiai tiesai šviesti visų formų melo ir iškraipymų apie žmogaus gyvybės vertę akivaizdoje.“ (RK / Vatican News)
