Ukraina: „Aš, kunigas ir psichologas, padedu patyrusiems karo traumas“
„Gal ir nebuvo geresnio laiko tapti kunigu.“ Kunigas Olehas Klimončukas – vienas iš dviejų Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios kunigų, įšventintų Kyjive karo metu. Trisdešimtmetis kunigas taip pat yra psichologas. Karo traumas patyrusių vaikų psichologas. Jis juos sutiko keliaujančioje vasaros stovykloje, kurią organizavo salezietis Maksimas Riabucha. Kaskart nukeliauti šimtai kilometrų, kad susitiktų su pirmaisiais karo mėnesiais užimtų kaimų vaikais.
Dabar Olehas tapo Makarivo bendruomenės, kuri vis dar nešioja Rusijos žiaurumo ženklus, parapijos kunigu. Miestas už penkiasdešimties kilometrų nuo Kyjivo, kuris pirmąjį invazijos mėnesį atsidūrė rusų rankose, o vėliau virto mūšio lauku, kai Maskvos armija vis dar veržėsi apgulti sostinę. „Jis buvo smarkiai subombarduotas. Žuvusiųjų buvo daugiau nei šimtas. Dalis žmonių šiandien gyvena surenkamuose laikinuose pastatuose“, – sako kunigas Olehas. „Karo metu, o ypač tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis, žmonėms reikia ne tik dvasinės, bet ir psichologinės paramos.“ Kunigas jau aplankė mieste pasilikusias šeimas ir senolius. „Žmonės neteko namų ir darbo. Gedulas yra tikėjimo išbandymas. Yra tokių, kurie jį vėl atrado, kiti nutolo. „Kodėl Dievas visa tai leidžia?“ – kelis kartus girdėjau sakant. Arba: „Aš negaliu atleisti...“. Kaip kunigas ir kaip psichologas galiu tik išklausyti: išklausyti skausmą. Ir kiekvieną kartą manau, kad prireiks daugybės metų, kol galėsime kalbėti apie susitaikymą.“
Karas pakeitė ir kunigo Oleho gyvenimą. Po trejų metų studijų popiežiškajame saleziečių universitete Romoje jis baigė savo akademinę formaciją Lvive. „Man trūko tik kelių mėnesių. Tačiau prasidėjo Rusijos invazija, ir man neatrodė teisinga likti sudėjus rankas“. Jis persikėlė į sostinę ir pradėjo rūpintis trapiausiais vaikais ir jų šeimomis, sekdamas šv. Jono Bosko pėdomis. Kunigas pasakoja, kad padaugėjo nerimo sukeltų sutrikimų, panikos priepuolių. Nuolatiniai pavojaus signalai skatina nesaugumo jausmą. Žinojimas, kad fronte yra giminaičių, tampa streso šaltiniu. Yra ir sudėtingesnių atvejų: tie, kurie prarado artimuosius, patyrė nuolatinį fizinį smurtą arba kurių šeimos narys buvo paimtas į nelaisvę Rusijoje. Nebegalėjimas dalyvauti pamokose gyvai taip pat neigiamai veikia vaikų vystymąsi: tėvai sako, kad jų vaikus dažnai apima pyktis ir liūdesys. O paaugliai rodo, kad jau yra pasiruošę kovai – tą rodo kariški drabužiai, kuriuos jie dėvi kasdien, pasakoja Olehas. Tada kalba pakrypsta apie kitus dalykus – jis pasakoja apie vestuves pagal Rytų apeigų tradiciją, šešių mėnesių dukrą. „Karo metu niekada nežinai, ar sulauksi rytojaus. Štai kodėl aš pasirinkau tapti vyru ir tėvu.“ Ir kunigu: seminariją jau baigė, o krentant bomboms kunigas yra vilties balsas, kaip jam sako daugelis. Dabar kunigų labai trūksta, Olehas buvo įšventintas spalio 15 d.
Olehas planuoja sukurti paramos grupes šeimoms, kad žmonės pasidalintų išgyventu sielvartu. „Karas žudo psichiką. Kiekvienas psichologas žino, kad dvasinės vertybės yra svarbūs resursai. Būti kunigu yra privalumas.“ Pasitaiko, kad parapijose staiga pritrūksta kunigo, nes jie pašaukti būti karo kapelionais. Tai būdas, kuriuo kunigai reaguoja į valstybės nustatytą privalomą mobilizaciją. „Bet mes negalime palikti žmonių be ganytojų“, – pasakoja Olehas. Įšventinimo abrozdėlyje kunigas Olehas įrašė eilutę iš Antrojo laiško korintiečiams: „Galybė geriausiai pasireiškia silpnume“. „Esame sukrėsta tauta. Mes, kunigai, tarnaujame: sakramentais, žodžiu, artumu, bet ir paramos skirstymu, psichologine pagalba. Vis dar ilgo karo akistatoje turime būti pasitikėjimo liudininkais“, – sako kunigas Olehas.
(DŽ/Avvenire)