Ukrainos kariuomenės kapelionas: tarnystė nelengva, bet būtina
Duodamas interviu Vatican News Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Vakarų regiono medicinos centro kapelionas kunigas Myronas Horbovyjus pasakojimą pradeda apie tai, kaip pradėjo savo tarnystę, – jau seminarijoje 2005 m. jam buvo pasiūlyta galimybė lankytis kariniuose daliniuose ir vykdyti pastoracinę veiklą.
Kapelionystė buvo naujiena ne tik jaunam seminaristui, bet ir Bažnyčiai Ukrainoje: Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčia tik prieš porą dešimtmečių buvo iškilusi iš pogrindžio, o kariuomenė vis dar kentė posovietinį laikotarpį. Be to, seminaristai nebuvo mokomi sielovados kariams. Tie, kuriuos patraukė ši tarnystė, įgūdžių įgijo patys per savo patirtį. „Tai buvo kažkas visiškai nauja, prireikė laiko, kol karinėse struktūrose subrendo supratimas, kad kapeliono užduotis yra ne tik atlikti religines apeigas ar dalyvauti oficialiose ceremonijose, bet visų pirma būti su kariais, kalbėtis, dalintis patirtimi.
Prasidėjus didelio masto karui kapelionai, kaip ir visi kariškiai, ėmėsi veikti, pasakoja kapelionas Myronas. Visi prisimena pirmąją dieną – mobilizaciją, bandymus aprūpinti karius viskuo, ko jiems reikia, nes jie krovėsi kuprines ir tuoj pat išvykdavo į rytus ir šiaurę. „Nuvažiavome jų aplankyti, jie su mumis meldėsi, mes juos laiminome... Visi ruošėsi kariauti“, – prisimena kunigas. Antrą dieną kapelionas jau lankė per pirmuosius bombardavimus sužeistus karius.
Karo metu tikėjimo liudijimu su kariškiais dalijasi ne tik kapelionai - dažnai nutinka ir priešingai. Kapelionas prisimena istoriją apie sužeistą karį. Jis pasakojo, kad prasidėjus bombardavimui priešais jį praskriejo raketa. Tas vaikinas pasakė kunigui: „Dvasiškasis tėve, niekas netikėjo, kad išgyvenau, nes raketa buvo už penkių ar šešių metrų nuo manęs“. Paprastai, kai raketa praskrieja taip arti, nieko nelieka. Iš tikrųjų kai kurie kariai žuvo. O tas vaikinas buvo sužeistas, nukrito ant žemės ir šaukė: „Viešpatie, padėk man!“. Už jo nugaros buvo kitas kareivis, kuris taip pat buvo sužeistas, kuris nebuvo tikintis. Vėliau antrasis karys paskambino pirmajam, su tikėjimu prašiusiam Dievo pagalbos ir pasakė: „Klausyk, aš prisimenu, ką tu šaukei po sprogimo“. Jis suprato, kad sekdamas karį, kuris tikėjo Dievą, jis taip pat išsigelbėjo.
Karo kapelionui tenka lankyti karius ligoninėse. Kunigas pažymi, kad sunkiausia jo misijos dalis yra matyti žmonių kančias. Ganytojo pašaukimas – ne tik užjausti kenčiančius, bet ir parodyti jiems kelią į išgijimą ir vidinę ramybę. Todėl kapelionams taip svarbu pasirūpinti savo vidine pusiausvyra, stengtis nepasiekti išsekimo. Kunigas Myronas sako, kad didžiausia jo atrama yra Dievas, be jo, be maldos, būtų neįmanoma, nes užsidaręs skausme labai greitai gali pritrūkti resursų.
Karas tęsiasi jau beveik dvejus metus, daugelis kalba apie nuovargį. Tačiau labiausiai pavargę yra kariai. Kaip krikščionys gali paremti sužeistus karius ir žuvusiųjų šeimas? Atsakydamas į šį klausimą graikų katalikų kunigas teigia, kad pirmiausia turime visada atsiminti šiuos žmones ir būti šalia jų. „Kadangi kartais sužeisti kariai yra priversti gulėti lovoje ir negali išeiti į lauką, bendravimas su juos aplankančiais jiems prilygsta išėjimui“, – aiškina kunigas. Pasak jo, taip pat svarbu bendrauti su šeimomis, kurių artimieji fronte, šioms šeimoms taip pat reikia paramos. „Kai sužeisti kariai mato, kad žmonės juos prisimena, ateina aplankyti, tiesiog palaikyti ar ką nors atneša, jie aiškiai supranta, dėl ko aukojasi, vieni paaukodami gyvybę, kiti sveikatą. Nes jei tave supa geri žmonės, kurie tave vertina, myli ir gerbia, tu nori saugoti šį gėrį, kad tuo galėtų džiaugtis ir tavo vaikai, tavo šeima, tavo draugai. Tada supranti, už ką kovoji, supranti, kad tavo auka nėra beprasmė ir kad yra ką saugoti. Taigi, vengti abejingumo yra pirmas žingsnis, kurį reikia žengti: svarbiausia yra branginti kitus, mylėti, prisiminti ir nebūti abejingiems“, – apibendrina ukrainietis karo kapelionas kunigas Myronas Horbovyjus.
(DŽ/Vatican News)
