Liono arkivyskupas apie abortus: ar dar bus galima diskutuoti?
Galima priminti, kad abortai Prancūzijoje įteisinti prieš keletą dešimtmečių, jų skaičius viršija 200 000 per metus, prieiga prie aborto yra lengva. Tad kam konstitucijos pataisa? Tai visų pirma politinė ir ideologinė reakcija į neseną JAV konstitucinio teismo sprendimą, jog teisė į abortą nėra federalinė. Tai, priešingai nei kartais teigta, buvo ne abortų draudimas, bet pripažinimas, jog atskirų krašto valstijų rinkėjai ir jų išrinkti parlamentai gali patys spręsti, kaip reguliuoti šią praktiką savo valstijos ribose. Nors Prancūzijoje nėra jėgų, kurios galėtų pakeisti dabartinę abortų reguliavimo praktiką, vyraujančios politinės jėgos nusprendė užkirsti kelią net teorinei galimybei.
Tačiau, kaip pažymi kritikai, nėštumo nutraukimo pavertimas konstitucine norma yra kur kas daugiau nei moterų laisvės, kaip tikima, įtvirtinimas. Kaip ir eutanazijos atveju, viena yra įteisinti ir reguliuoti tokią praktiką atsižvelgiant į sunkias ir sudėtingas asmenų gyvenimo aplinkybes, o visai kas kita – priskirti tam žmogaus teisės ir konstitucinės teisės svorį. Pastarosios teisės paprastai suvokiamos, kaip savaime geros, savaime vertingos ir visuotinos, o valstybė turi pareigą jas ginti visomis jėgomis, įskaitant savo pačios piliečių baudimą. Jei žmogaus orumo ir gyvybės vertės pabrėžimas tarp konstitucinių normų niekam nekelia abejonių, ar galima tą patį pasakyti apie žmogiškos gyvybės nutraukimą, kad ir labai ankstyvoje, bet kiekvieno asmens vystymuisi būtinoje fazėje? Ar vietoj greito nėštumo nutraukimo siūlymo neverta daugiau dirbti ugdymo, karjeros galimybių ir ekonominio saugumo užtikrinimo srityse, mat daryti abortą moterys renkasi būtent dėl gyvenimo sąlygų blogėjimo. . Ar reakcija į gyvenimo sąlygų blogėjimą iš tiesų yra „laisva moterų valia“? Tokius klausimus – daug kurių savaime ne krikščioniški, bet žmogiški – ne kartą kėlė Prancūzijos vyskupų konferencija.
„Moterų teisės turi būti toliau remiamos ir užtikrinamos. Lygus darbo užmokestis, apsauga nuo smurto socialiniame gyvenime ir šeimose, socialinė parama moterims, ypač vienišoms, auklėjant vaikus yra labai pageidautini pasiekimai mūsų visuomenėse. Ar dera abortus prilyginti šioms pamatinėms teisėms? Aborto įrašymas tarp pamatinių teisių pažeistų jų pusiausvyrą. Kartu su kitais tikinčiais žmonėmis, visais geros valios vyrais bei moterimis, katalikai jaučiasi pašaukti tarnauti silpniausiųjų teisėms ir orumui. Jie meldžiasi už poras ir moteris, susidūrusius su aborto drama. Dar kartą dėkojame tiems, kurie išklauso, palydi, palaiko ir paguodžia, niekada neteisdami, taip pat visiems išrinktiesiems žmonių atstovams, kurie savo balsu ir įsipareigojimu išdrįs skatinti gyvybės kultūrą“, – 2023 metų lapkričio 8 dieną pareiškė Prancūzijos vyskupai. Panašų jų pareiškimą galima rasti ir 2022 gruodžio 9-ąją, po diskusijų nacionalinėje asamblėjoje.
Vasario 27-ąją, dieną prieš balsavimą senate, keliais klausimais ir mintimis pasidalijo Liono arkivyskupas ir Prancūzijos primas Olivieris de Germay. Pasak jo, Simone Veil, abortų dekriminalizavimą Prancūzijoje 1975 metais pasiekusi politikė, pripažino, kad tai yra drama, bet nuo to laiko, rodos, viskas buvo daroma, kad abortas būtų kuo lengvesnis ir banalesnis. Jei konstitucinė pataisa bus priimta, Prancūzija tame pačiame lygyje padės bet kurio žmogaus gyvybės orumą, konstitucinės vertės principą, ir laisvą prieigą prie aborto. Kaip galima paaiškinti tokį prieštaravimą? Vienas iš paaiškinimų – individualių teisių išaukštinimas, nepaisantis socialinių pasekmių ir santykių su kitais asmenimis. Jau yra ženklų, kad socialinė sanglauda dėl to ne gerėja, o blogėja. Ar teisinga, klausia Liono arkivyskupas, tik ant nėščiųjų pečių užkrauti tokią rimtą problemą? Ar teisinga pasirinkimus, liečiančius pažeidžiamiausius, visuomenės modelį, ateitį, priskirti vien privačiai sferai? Ar nedera visuomenei padėti moterims, kurios pastojo būdamos sunkiose aplinkybėse? Kaip ir toms, kurios, pasirinkusios abortą, atsidūrė skaudžioje vienatvėje? Ir nors abortų klausimas liečia visus, ar dar galima apie tai diskutuoti? Sunku apie tai pasisakyti netampant medijų taikiniu – dėl to daug viešų figūrų pasitraukė iš diskusijų. Ir kas laukia, jei įstatymas bus priimtas? Ar žodžio ir sąžinės laisvės bus užtikrintos? Ar baimė, kad visuomenės nuomonė dėl abortų gali pasikeisti, ir siekis visam laikui užkirsti kelią tokiai hipotezei nėra pačios demokratijos paneigimas? (RK / Vatican News)
