Šventojo Sosto diplomatas: negalime atskirti to, kas gera, nuo prigimties
Žmogaus teisių ir laisvių pažeidimai yra globalūs. Minties, įsitikinimų ir religijos laisvės pažeidimai, tikinčiųjų diskriminacija ir persekiojimas auga. Religijos laisvė pažeidinėjama trečdalyje valstybių, kuriose gyvena beveik 5 milijardai žmonių. Kai kuriose Vakarų šalyse religinė diskriminacija ir cenzūra yra vykdoma prisidengus „tolerancija arba įtraukimu“. Įstatymai, kurie iš pradžių buvo skirti kovai su „neapykantos kalba“, dažnai tampa įrankiais, kurie naudojami prieš minties, sąžinės ir religijos laisvę, virsta cenzūra ir „priverstine kalba“.
Dėl ideologinės poliarizacijos ir pavienių valstybių interesų tarptautinės žmogaus teisių organizacijos dažnai patenka į akligatvį, jų kasdienis darbas paralyžiuojamas. Išeitis yra atsiminti tiesą, kuri glūdi Visuotinės žmogaus teisų deklaracijos širdyje: žmogaus prigimtinis orumas yra taikos ir žmogaus teisių, teisingumo ir laisvės pagrindas.
„Siekiant gerinti daugiašalę diplomatiją, svarbu puoselėti vertybes, kurių šaknys yra žmogaus orume. Tam reikia atkurti bendrą mūsų prigimties sampratą, kuri apima įsipareigojimus ir moralines normas, kurias galima suprasti žmogiškuoju protu ir kurios turi būti gerbiamos. Negalime atskirti to, kas gera, nuo to, kas teisinga, ir to, kas giliai įsišakniję mūsų žmogiškoje prigimtyje“, – pabrėžė Vatikano diplomatas.
Šiandienos iššūkiai gimsta iš pagarbos žmogaus teisėms ir pripažinimo, kad esame susiję, trūkumo. Mėginimai įrašyti vadinamąsias „naujas teises“ ne visada atitinka tai, kas iš tiesų yra gera žmogaus orumui. Tokie mėginimai kreipia link „ideologinės kolonizacijos“, kuri kenkia asmens orumui, skaldo kultūras, visuomenes ir valstybes užuot puoselėjusi vienybę ir taiką. Mūsų visuomenės turėtų būti statomos ant gerai suprastos visuotinės brolybės ir kiekvienos žmogiškos gyvybės – vyrų, moterų, vargšų, senelių, vaikų, dar negimusių, apleistų, ligonių, bedarbių – sakralumo pripažinimo pamatų. (RK / Vatican News)