Ukrainietis kunigas: guodžiame siaubo priblokštus žmones
„Visiems katalikams noriu pasakyti, kad Dievas yra arčiau, nei galime įsivaizduoti. Prašau jūsų melstis už mūsų žmones, kad visi galėtume liudyti ne tik griuvėsius, bet ir kaip Dievas viską atnaujina.“ Tai 34 metų graikų katalikų kunigo Oleksandro Bohomazo žodžiai, tariami praėjus dviem metams po karo Ukrainoje pradžios. Iki kol okupantai jį išvarė iš šalies, apkaltinę neapykantos kurstymu, kunigas tarnavo graikų katalikų bendruomenei Melitopolyje, šalies pietuose esančiame mieste, okupuotame 2022 m. vasario 26 d. Bendruomenė, kurią 2010 m. įkūrė slovakų kunigas Peteris Krenicky, buvo labai gyvybinga, plėtėsi. Viskas prasidėjo nuo vieno kunigo ir trijų parapijiečių, o 2022 m. vasario 23 d. ten dirbo penki graikų katalikų kunigai ir vienas lotynų katalikų kunigas, jie vykdė įvairias veiklas – atidarė centrus vienišiems ir neįgaliems seneliams, padėjo benamiams, būrė jaunimą.
Dauguma šių naujai įkurtų graikų katalikų bendruomenių narių buvo buvę politiniai kaliniai iš Vakarų Ukrainos, sovietų vyriausybės ištremti priverstiniams darbams į Sibirą. Kai jie buvo paleisti, jiems buvo uždrausta grįžti į savo regionus, todėl jie apsigyveno Ukrainos pietuose ir rytuose. „Taip pat buvo daug žmonių, kurie po karo atvyko dirbti iš vakarinių regionų, buvo daug žmonių, kurie anksčiau neturėjo ryšio su Bažnyčia, nebuvo pakrikštyti ir kuriuos mes krikštijome suaugusius“, – pasakoja kunigas. Žinoma, nebuvo lengva, visada reikėjo sunkiai dirbti, bet prisiminimai gražūs, nes ten praleido pirmuosius septynerius kunigystės metus. Jis pats kilęs iš Chersono srities, jo gimtinė tebėra Rusijos okupuota, Melitopolis tapo antruoju jo miestu. „Norėčiau grįžti, svajoju apie tai, meldžiuosi ir tikiu, kad sugrįšime“.
Kaip ir daugelis ukrainiečių bei kitų žmonių prieš invaziją, kunigas O. Bohomazas netikėjo, kad kils karas. „Iš pradžių sau kėliau klausimus: kodėl? Kas bus toliau? Ar mes esame nuodėmingesni už kitus? Kodėl šis blogis smogė būtent mums? Apėmė neviltis...“ Tačiau dvasininkas nenorėjo paskęsti tokiose mintyse ir kartu su kitais parapijos kunigais ėmėsi veikti, reaguodamas į pastoracinius ir humanitarinius iššūkius. Daug dirbo, buvo neramu, kad gali patekti į nelaisvę, buvo sunku kaip nors prasiblaškyti ar pailsėti, poilsis buvo darbas, tarnystė. „Pirmosiomis savaitėmis nevilties akimirką paklausiau Dievo: Viešpatie, kas aš esu? Ką aš čia veikiu? Ir atsakymas, kurį gavau širdyje, buvo toks: esu kunigas ir turiu atlikti tarnystę. Taigi nesustojau, kartu lankėme bendruomenes, šventėme Mišias, klausėme išpažinčių. Tam tikru momentu – jau buvo vasara, kai vyko pirmieji tardymai ir kratos, – supratau, kad tuo metu man buvo garbė būti šalia tikinčiųjų. To aš nenusipelniau, esu gana baikštus žmogus, bet Dievas suteikė man šią malonę ir esu jam dėkingas už tai, kad galėjau būti su žmonėmis, ištroškusiais Dievo žodžio ir sakramentų.“
„Sunkiausia okupacijos metais, – prisimena ukrainiečių kunigas. – Buvo matyti, kaip kai kurie žmonės už pinigus išdavė savo tėvynę ir tapo rusų kolaborantais. Taip pat buvo sunku matyti, kaip visi agresoriai, nekenčiantys žemės, kurioje gimiau, užaugau ir kurią taip myliu, ją naikino, kaip jie elgėsi su žmonėmis kaip su žvėrimis. Okupacija – tai didžiulė koncentracijos stovykla, ir viską, ką girdėjome apie Šiaurės Korėją ar matėme filmuose apie Sovietų Sąjungą, čia iš tikrųjų pamatėme ir patyrėme.“ Rusų kontrolės punktuose buvo labai blogai, sekmadieniais jis turėdavo vykti į kelias parapijas, turėdavo pereiti keletą kontrolės punktų, kur buvo įžeidinėjamas, jausdavosi morališkai žeminamas, o parapijose žmonės laukdavo paskatinimo. „Prisimenu, kartą atėjau į vieną parapiją ir pasakiau: „Jūs laukiate, kad jus padrąsinčiau, bet aš jūsų prašau: padrąsinkite mane, melskitės už mane, nes viduje jaučiuosi labai blogai““,– pasakoja dvasininkas, kuris sako niekada nematęs tokio tarpusavio palaikymo, kokį patyrė okupacijos metais.
2022 m. gruodžio 1 d. rytą rusų kariškiai septintą kartą atvyko pas kunigą Oleksandrą Bohomazą ir apie tris valandas jį tardė. Paskui nuvežė jį į Vasylivką, į vieną iš paskutiniųjų kontrolės punktų, kur pranešė apie išsiuntimą, kaltindami jį rasinės ir tarpreliginės neapykantos kurstymu. Pėsčiomis per demarkacinę zoną jis ėjo apie tris valandas, virš galvos lekiant kulkoms, žemė buvo padengta minomis. Priešais jį buvo ukrainiečių pozicijos, o už nugaros – kančia ir kartu žmogiškojo palaikymo bei Dievo buvimo patirtis.
Dabar kunigas Oleksandras tarnauja Zaporižios graikų katalikų parapijoje, dažnai lanko ir kariškius. „Jie aukoja savo gyvybes, kad aš galėčiau grįžti namo. Kaskart, kai aplankau kariuomenės karštosiose zonose kovojančius karius, matau, kad jie yra taip traumuoti karo, kad sunku žodžiais nusakyti tą siaubą. Jie negali ir nenori kalbėti. Kai ten vykstu, meldžiuosi: Jėzau, ne aš einu, o Tu eini.“
Ukrainietis graikų katalikų kunigas Oleksandras viso pasaulio katalikams nori pasakyti: „Dievas yra arčiau, nei mes įsivaizduojame. Tai patyriau, kai kirsdamas demarkacinę liniją, nežinodamas, ar atvyksiu gyvas, ar ne, ir kai sėdėjau automobilyje kartu su mane išvežančiais okupantais“. Jis prašo melstis už ukrainiečių tautą, kad visi galėtume liudyti ne tik griuvėsius, bet ir tai, kaip Dievas visa atnaujina.
(DŽ/Vatican news)