Vengrų archeologas: nepaisant karo, Šventoji Žemė pulsuoja dvasingumu
2009 metais, pažymi archeologas G. Vörösas, jis persikėlė į Jordaniją su visa šeima tam, kad galėtų atsidėti vien kasinėjimams ir archeologiniams tyrimams. Prieš tai jis dešimt metų kasinėjo Egipte ir penkis – Kipre. 2019 metais atvyko į Romą padirbėti Popiežiškajame archeologijos institute, pakeisti aplinką. Tačiau dėl pandemijos vienerių metų trukmės stažuotė Romoje virto trimis. 2022 metais archeologas persikėlė į Jeruzalę – dėstyti Jeruzalės popiežiškajame Biblijos institute, taip pat dėl vaikų studijų Jeruzalės universitetuose. Bet praėjusių metų rudenį šeimos gyvenimas vėl buvo sukrėstas – „Hamas“ įvykdė teroristinę ataką, o Izraelis surengė atsakomąją karinę akciją. Tokiu įtemptu metu, kylant naujoms barikadoms, šeimai iš kitos šalies gyventi Jeruzalėje nėra jauku, pripažino profesorius.
Jis gali pasigirti retoku sandėriu – 20 metų trukmės kontraktu su Jordanijos karalyste, pasirašytu 2009 metais. Tai susitarimas dėl kasinėjimų ant Machėro (Machaerus) kalvos Jordanijoje, šalia Mirties jūros, kur buvo identifikuoti seni griuvėsiai. Vengrų archeologas įsitikinęs, kad čia ir stovėjo karaliaus Erodo Antipo rūmai, kuriuose buvo įvykdyta Šv. Jono Krikštytojo egzekucija. Kad šių rūmų kiemas yra tas pats, kuriame šoko Salomėja, pareikalavusi kaip atlygio pranašo galvos.
G. Vörösas ir jo bendražygiai iš žemės gelmių iškėlė tūkstančius fragmentų ir juos vėl sudėliojo, iš dalies atkurdami senąsias struktūras. Per keliolika metų archeologas taip pat parengė keletą reikšmingų monografijų. Šis darbas sulaukė daug pripažinimo, įskaitant 2022 metų Šventojo Sosto apdovanojimą, kurį įteikė Popiežiaus valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas.
Tačiau buvusių Erodo Antipo rūmų iškėlimas į dienos šviesą, nors istoriškai savaime labai vertingas darbas, yra dar kito sumanymo dalis – sukurti Šv. Jonui Krikštytojui skirtą piligriminį kelią ir jį atidaryti 2029 metais, kai, pasak tradicijos, sukaks 2000 metų nuo didžiojo pranašo mirties. Šis kelias prasidėtų Betanijoje, kirstų Nebo kalną ir istorinį Madabos miestą, o baigtųsi ant Machėro kalno. Jordanijos karalystė jau parengė šiuolaikiško piligrimų miestelio – su nakvynės namais ir kavinėmis – projektą šalia šio kalno. Piligriminio kelio rengimas būtų paskata užbaigti anksčiau pradėtus darbus – dviejų bažnyčių, lotynų ir graikų melkitų katalikų apeigų, Betanijoje statybą. 2009 metų kelionės Šventojoje Žemėje metu jų kertinius akmenis pašventino Benediktas XVI.
Šiame projekte, pažymi archeologas, dalyvauja Jordanijos ir Izraelio institucijos, ją parėmė Šventasis Sostas, o įvairios katalikiškos kultūrinės ir mokslinės institucijos Jeruzalėje bei Jordanijoje yra pasiryžusios prisidėti tiesiogiai. Prie projekto prisideda ir Vengrija. Tačiau mintyse daug kitų pasiūlymų – 2029 arba 2030 metais paskelbti Šv. Jono Krikštytojo metus. Žinoma, tai turėtų padaryti popiežius. Be abejo, tai būtų labai tinkama proga pakviesti popiežių vėl aplankyti Jordaniją. Beje, 2025 metais Vatikano muziejuose, pridūrė vengrų archeologas, rengiama paroda apie šv. Joną Krikštytoją.
Nuo šių ateities sumanymų žvilgsnis nukrypo į dabartį Šventojoje Žemėje, kuri ne tokia šviesi. Priešingai, tamsi. Pasak vengrų archeologo, jam su visa šeima teko svarstyti, išvykti iš Jeruzalės ar likti. Pasitikint Apvaizda, norint tęsti įsipareigojimus, nuspręsta likti. Į tai, kas vyksta, jis žvelgia ne politiniu, o bibliniu ir krikščionišku žvilgsniu – Abraomo vaikai vėl žudo vienas kitą. Rachelė apverkia vaikus, kurių nebėra. Šis konfliktas toks ilgas ir sudėtingas, kad sunku įsivaizduoti, jog jis bus išspręstas kartą ir visam laikui. Jo šaknys siekia gerokai giliau nei XX amžius. Kaip archeologas, jis žino, pažymi G. Vörösas, jog per 2000 metų taikos periodų čia nebūta daug. Dėl Jeruzalės visada buvo kovojama. Tai itin šventa vieta visoms trims monoteistinėms religijoms. Jeruzalė aprašoma kaip nuostabi ir mylima nuotaka, kuria, suprantama, nenorima dalytis su kitais. Šiuo požiūriu įtampų išnykimo nereikia tikėtis.
Jeruzalėje jis turi daug draugų, tęsia G. Vörösas, visose pusėse: žydų, palestiniečių ir musulmonų. Reikia išminties ir kantrybės išklausant visų pusių argumentus ir nuomones, kartais labai kraštutines. Daug kas reikalauja, kad stotum į jų pusę. Kai kas primena, kad esi tik atvykėlis. Išlaikyti nuosaikumą nėra lengva – štai, sūnaus bendramoksliai universitete buvo pasiųsti tiesiai į fronto liniją, o krikščioniui, nors ir suprantančiam sakralią vertę žydams ar musulmonams, Jeruzalė visų pirma yra Jėzaus miestas.
Šventosios vietos tuščios, piligrimų ir turistų nėra. Jo asmeniniu atveju, pasak vengrų archeologo, tai turi pozityvų aspektą: galima nueiti ten, kur seniau buvo sunku koją įkelti, kur gaudė nuolatinis šurmulys, ir melstis pusvalandį visiškoje tyloje. Tam tikra prasme, jis pamatė naują Šventųjų vietų veidą, galėjo pajusti jų akinančią dvasinę šviesą. Kažką panašaus patyrė Romoje, kai miestas dėl pandemijos buvo tuščias, o jis vienui vienas ilgai stovėjo stulbinamoje Siksto koplyčioje, prisiminė archeologas. Ir kaip Roma prisipildė piligrimų tuoj po to, kai baigėsi pandemija, taip ir Šventoji Žemė, kurią popiežiaus Paulius VI prieš šešiasdešimt metų yra pavadinęs penktąja Evangelija, prisipildys maldininkų, vos tik bus pranešta apie aktyvią karo veiksmų pabaigą. Šiandien gali atrodyti, jog tai nerealistiška, tačiau kartais gerai, kad kenčiame nuo atminties stokos ne vien politikoje, bet ir kitose srityse. Galbūt tai įvyks jau po kelių mėnesių.
