30 metų nuo Ruandos genocido: kas padeda atverti atleidimo duris?

Šią tragediją ir iki šiol atvirą žaizdą, kurią reikia gydyti, „Vatican News“ komentavo kardinolas Antoine’as Kambanda, Ruandos sostinės Kigalio arkivyskupas.

„Tai buvo neįsivaizduojamas įvykis, neįsivaizduojama tragedija, – sakė kardinolas afrikietis, prisimindamas tutsių grupės ir jai priskiriamų žmonių žūtis. – Iš tiesų galima pamatyti, kokia didelė nuodėmės ir neapykantos kaina, kiek daug žalos jos gali padaryti. Sistemingas etninės grupės naikinimas XX amžiuje, pasauliui tai stebint ekranuose, be jokio įsikišimo, prievartavimai ir kankinimai, baisūs pažeminimai. Tai buvo išties siaubinga situacija, kurią labai sunku paaiškinti“.

Kardinolas A. Kambanda dėkojo Dievui, kad po 30 metų suskaldyta ir susipriešinusi visuomenė dabar rodo vienybės troškimą, norą įveikti praeities traumą, kartu kurti gerovę. „Kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“, – priminė guodžiančius apaštalo Pauliaus žodžius ganytojas iš Ruandos.

„Patyrėme didelį skausmą ir kančią. Tačiau palengva, per susitaikymą, mes tai įveikėme“, – pridūrė kardinolas, kurio žodžiai apie susitaikymą ir atleidimą nėra abstraktūs. Nors keletą mėnesių prieš genocidą jis, kunigu tapęs vos prieš keturis metus, atvyko į Romą studijoms ir čia buvo dramos metu, iš devynių artimiausių šeimos narių prarado aštuonis, taip pat neteko daug kaimynų ir draugų.

„Man labai padėjo nusiteikimas negalvoti vien apie savo kančią, nes yra kitų, kurie kentėjo daugiau už mane tuo laikotarpiu, matė, kaip žudomi ar kankinami jų artimieji, kurie niekada nepažino savo šeimų.  Todėl aš atidedu savo kančią į šalį, kad padėčiau ir palaikyčiau tuos, kurie kenčia daugiau už mane. Tai principas, padedantis įveikti savo paties kančią ir vedantis į išgijimą“, – sakė Kigalio arkivyskupas.

Pasak jo, genocido drama lėmė ir iki dabar lemia Katalikų Bažnyčios Ruandoje sielovadinę kryptį – padėti susitaikyti, atleisti, išgyti. Pirmomis dienomis po genocido Bažnyčia padėjo oriai laidoti žuvusiuosius, o gyviesiems – išreikšti ir palengvinti gedulą. Vėliau pradėjo kviesti trijų lygių susitaikymui. Susitaikymui su Dievu, nes žmogaus daromas blogis kitam žmogui yra nuodėmė, kuri šaukiasi Dievo ir jo gailestingumo. Susitaikymui su savimi, su savo istorija, su savo vidiniais konfliktais, išdavystėmis ir kalte, kad nesugebėta padėti, nors buvo galimybė. Susitaikymui su kitais, nes galime dalytis taika. Šis trigubas susitaikymas gali pareikalauti daug metų.

Bažnyčia taip pat rėmė praktinį susitaikymą – pavyzdžiui, sužalotas bendruomenes, žudžiusiųjų ir nužudytųjų šeimas, abejingus persekiotiems ar iš baimės neatsiliepusius į pagalbos šauksmą kvietė kartu atstatyti namus, įsitraukti į Caritas iniciatyvas, dalintis maistu, kurti bendrus dalykus. Buvo išplėtota metodika, pagal kurią žmonės, susėdę mažomis grupėmis, dažnai parapijose, pasakodavo savo kančios istoriją, kurią kiti išklausydavo nesmerkdami. Kenčia netekę nužudyto artimo, kenčia ir tie, kurių artimasis atsidūrė kalėjime už žudymą. Vienas kelias yra keikti vienas kitą, o kitas – suprasti kančią, kuri tada tampa bendra ir  tampa užuojauta. Taip susitaikymo sielovada atveria duris atleidimui. Taip pat teisingumui, nes įprastas teisingumas negalėjo veikti – daugiau nei 800 tūkstančių prisidėjusių prie genocido bylų ištyrimas ir nuosprendžių priėmimas būtų, sakoma, trukęs daugiau nei 100 metų.. 

Taip pat reikėjo atvirai įvertinti skaldymo ir dalijimo ideologiją bei politiką, parengusias dirvą genocidui. Pasidalijimas apnuodijo net pačius artimiausius, intymiausius santykius. Buvo neįtikėtinų atvejų, kai, pavyzdžiui, dėdės žudė savo sūnėnus, kurie iš tėvo paveldėjo kitą etninę priklausomybę nei jų. Ši ideologija paliko gilias žaizdas ir Bažnyčioje – joje buvo tų, kurie dėl šios ideologijos prarado gyvybę ir tų, kurie ragino ją atimti. Jai pačiai reikėjo ištyrinimo – tam buvo skirti specialūs 1998–1999 metų sinodai, padėjo ir Pranciškaus paskelbtas Gailestingumo jubiliejus.

Ruandos genocido metinės dažnai sutampa su Velykų laikotarpiais, tarsi sakytų – Ruanda buvo kapo ir mirties tamsoje, o dabar – laikas iš jos išeiti, prisikelti.

„Dėkojame už tai Dievui ir norime tuo dalytis su broliais Afrikoje ir visame pasaulyje, nes visur yra susiskaldymo, neapykantos, smurto ir karo. [...] Turime nepasiduoti susiskaldymo pagundai ir nuodėmei, bet kurti brolybę“, – pabrėžė kardinolas A. Kambanda. (RK / Vatican News)