Nuncijus Ukrainoje: Velykos Zaporižioje ir popiežiaus prašymas apsikeisti belaisviais
Arkivyskupas patikino, kad labai troško melstis su tais žmonėmis, kuriems malda yra tapusi vieninteliu likusiu dvasinės paguodos šaltiniu: jie neturi jokių kitų galimybių, niekas jų neišgelbės – toks baisus karo teroras! Nuncijus sakė žinąs, koks reikšmingas jo apsilankymas vietos katalikams, gyvenantiems visai prie pat fronto linijos. Ir todėl, pridūrė V. Kulbokas, Zaporižia, Chersonas, kaip ir Charkivas, gauna mažiau humanitarinės paramos.
Nuncijus stebėjo, kaip vietos katalikų organizacijų atstovai dalija paramą, kurią popiežius tiekia į Ukrainą per savo elemozinarijų, kardinolą Konradą Krajewskį, tačiau įsitikino, kiek yra daug kitų žmonių Zaporižios mieste, kuriems reikia paramos. Jis matė, su kokiu dėkingumu jie priima dalijamą duoną ir dar kažką prie jos, nes dėl karo daugelis prarado darbus, pagalbos reikalingų žmonių skaičius nuolat auga. Kyjive nuo karo pradžios nuolat reziduojantis nuncijus sakė, kad jam buvo labai svarbu aplankyti šiuos žmones, tačiau mano, kad tai dar svarbiau patiems aplankytiems vietos katalikams.
Nuncijus dalijosi įspūdžiais apie gilios maldos patirtį, leidusią pajusti, kad Viešpats tikrai yra gyvenimo šviesa, prisikėlimas ir žmonijos taika. Tai ypač buvo galima pajusti uždegant Velykinę žvakę Velykų vigilijos apeigų pačioje pradžioje, kai šviesos išjungtos ir viskas sklendi tamsoje. Tamsa tikrai priminė karą, o vienintelė joje šviesa – Kristų, kurį simbolizuoja uždegta Velykų žvakė. Tamsa išryškino, kad karą sugalvojo žmonės, išdrįsę užpulti kitus ir neatsižvelgdami į Kūrėją. Tačiau Kristaus šviesa, šviečianti mūsų tarpe, visuomet išlieka, net per karą. Niekas negali jos užgesinti ar pašalinti – Prisikėlusysis yra mūsų tikrumas, mūsų pamatas ir viltis, pažymėjo nuncijus patikindamas, kad apie nenykstančią viltį karo metu labai iškalbiai liudija vienas naujas kapas prie Zaporižios katalikų katedros. Tai advokato Denyso Tarasovo, kurį arkivyskupas Visvaldas Kulbokas asmeniškai pažinojo, kapas. Denysas Tarasovas buvo popiežiaus Pranciškaus labdaros inciatyvos, pradėtos dar prieš didelio masto karo pradžią „Popiežius už Ukrainą“ vykdomojo komiteto narys. Jis rūpinosi humanitarinės pagalbos klausimais, o prasidėjęs karas privertė jį stoti ginti savo kraštą ir šitaip jis žuvo, pasakojo arkivyskupas. „Pirmiau jį pažinojau gyvą, dabar žinau, kur jo kapas ir kitų šitaip žuvusiųjų kapai. Tačiau net tada, kai gyvybės netenkama taip neteisingai, tokiu agresyviu būdu, išlieka Prisikėlimas. Prisikėlimo viltis dar labiau paliečia būtent karo laikotarpiu“.
Apaštališkasis nuncijus patikino, kad Velykos Zaporižioje jam būtų buvusios dar reikšmingesnės, jei būtų galėjęs aplankyti visus karo belaisvius. Apie karo belaisvius kalbėjo popiežius Pranciškus Velykų sekmadienio kreipimesi „Urbi et orbi“. Anot nuncijaus, popiežiaus prašymas apsikeisti belaisviais buvo nepaprastas, nes susijęs su keliais tūkstančiais žmonių, įskaitant du graikų apeigų katalikų kunigus, kurie buvo išvesti iš Berdiansko, esančio netoli Zaporižios. Popiežius šiuo prašymu kreipiasi į visus – tikinčiuosius ir netikinčiuosius, taip pat į Viešpatį, kad atvertų atsakingųjų širdis taip, jog apsikeitimas belaisviais tikrai galėtų įvykti.
Popiežiaus diplomatinis atstovas Ukrainoje, be to, patikino, kad jis galėjo aplankyti į nelaisvę paimtus rusų karius, tačiau jo kolega Rusijoje – apaštališkasis nuncijus Rusijos Federacijoje – to daryti negali: jam neleidžiama aplankyti rusų įkalintų ukrainiečių belaisvių. Nei jis, nei kiti Bažnyčios Rusijoje atstovai negali aplankyti ukrainiečių belaisvių, įskaitant minėtuosius du dvasininkus, interviu „Vatican News“ pažymėjo apaštališkasis nuncijus Ukrainoje V. Kulbokas. (SAK / Vatican News)
