Paliatyvioji slauga yra humanizmo ir artimo meilės forma
Šią konferenciją Toronte surengė Kanados katalikų vyskupų konferencija ir Popiežiškoji gyvybės akademija. Jos dėmesys teko itin jautriai temai – ligonių ir mirštančiųjų paskutiniesiems gyvenimo etapams. Paliatyvioji slauga, nuimanti skausmo naštą, ir palydėjimas, nepaliekantis žmogaus vienatvėje, yra geriausias būdas, taip pat pabrėžiantis ir patvirtinantis kiekvieno asmens orumą, pasitikti ir priimti paskutinį gyvenimo etapą, kaip pabrėžta popiežiaus Pranciškaus žinioje konferencijos dalyviams. Tai taip pat alternatyva eutanazijai, kuri prisidengia netikros užuojautos skraiste.
„Tarpreliginė diskusija, kurioje dalyvavo įvairių religijų ir kultūrų atstovai, pabrėžė tikėjimo ir kultūros svarbą atsiliepiant į ligonių ir mirštančiųjų poreikius, palengvinant jų fizines, dvasines ir emocines kančias“, – priduriama komunikate.
Jame taip pat cituojami arkivyskupo Vincenzo Paglia, Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininko žodžiai, jog ir tada, kai nebeįmanoma gydyti, yra įmanoma rūpintis. Šiuo požiūriu paliatyvioji slauga įkūnija giliai žmogišką požiūrį į ligą ir mirtį. Tai artimo meilės forma, priešinga abejingumui ir „išmetimo kultūrai“, kurioje išmetami ir asmenys. Kitas Akademijos pareigūnas, mons. Renzo Pegoraro kalbėjo apie mirties kaip perėjimo į kitą būvį prasmę tikinčiųjų gyvenime. Jei mirtis yra taip suvokiama, tada paskutinysis gyvenimo etapas yra pasirengimas susitikti su Dievu per viso savo ligtolinio gyvenimo apmąstymą.
Tarpreliginės ir tarptautinės konferencijos Toronte apie paliatyviąją slaugą baigiamajame pranešime nurodoma, jog suburta darbinė grupė, kuri rengs rekomendacijas penkiose darbo srityse: paliatyviosios slaugos advokatavimo, bendruomenės įsitraukimo ir paramos, ugdymo, kultūros elementų integravimo į paliatyviąją slaugą ir teisinio paliatyviosios slaugos reguliavimo laukuose. (RK / Vatican News)
