Ukrainietė vienuolė, grąžinanti šypseną

„Bijau tik vieno dalyko – kad teks laidoti kai kuriuos vaikus, kuriais rūpinamės“, – sakė sesuo Viktorija Andruščyšyna. Nuo pirmųjų akimirkų po Rusijos agresijos Ukrainoje ji pradėjo kurti saugias prieglaudas motinoms su mažais vaikais ir nėščiosioms.

„Pirmąją apšaudymo savaitę sėdėjome rūsyje, bijojome, galvojome, kaip padėti savo vaikams“, – pasakojo ji. Vėliau ji nuvyko į traukinių stotį, kur sustodavo pabėgėliai iš Rytų Ukrainos. Atsitiktinai sutikta moteris papasakojo, kad paruošė kambarį motinoms su vaikais, kuriame jos galėtų jaustis saugiai. Ji ėmė rūpintis Vinicoje prieglobstį radusių perkeltųjų asmenų vaikais,  subūrė savanorių grupę ir pradėjo organizuoti vaikams žaidimus: „Norėjau ištraukti vaikus iš liūdesio, kuriame jie buvo paskendę“. Ji pabrėžė, kad karas vaikams primeta sunkiai pakeliamą režimą: jie negali eiti į mokyklą ar net išeiti žaisti. Norėdama įteisinti projektą, kuris pradėjo įgauti konkretų pavidalą, vienuolė prisijungė prie Krikščioniškosios skubios pagalbos tarnybos, įsteigtos Kyjive padėti žmonėms po 2014 m. prasidėjusio karo. Ten ji įsteigė pagalbos vaikams korpusą „Džiaugsmo angelai“.

Pavadinimas neatsitiktinis. Sesuo Viktorija priklauso Angelų seserų kongregacijai, įkurtai 1889 m., kai Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčią žiauriai persekiojo carinė Rusija. Su jomis ji susipažino per savo tetą iš motinos pusės. Apsilankiusi svečiuose teta paliko didžiulį įspūdį, ir ji nutarė sekti tetos pėdomis. 2005 m. davė pirmuosius įžadus, studijavo pedagogiką, kuri suteikė jos gyvenimui naują kryptį. Savo namuose ji rūpinosi keturiais jaunesniais broliais ir seserimis, tai buvo gera mokykla. Vėliau viena sesuo irgi įstojo į Angelų seserų kongregaciją.

Šiuo metu s. Viktorija dirba Žytomyre, bet su savo džiaugsmo angelais nuolat keliauja į nuo rusų išlaisvintas vietoves. Daugiausia padeda perkeltiems vaikams iš sunkiai besiverčiančių šeimų, kurių tėvai žuvo kare. Kiekvieną kartą projekte „Angelų nuotykiai“ dalyvauja nuo 50 iki 70 vaikų. „Atvykstame anksčiau, papuošiame kambarį balionais, atsivežame cukraus vatos aparatą ir dešrelių, ir prasideda žaidimai, – pasakoja vienuolė. – Kiekvienas vaikas gauna po aureolę, o vienuolė kartu su savanoriais mažiesiems pasakoja apie angelus ir jų misiją bei apie tai, kad kiekvienas iš mūsų gali būti angelu savo artimui“. Ji prisipažįsta, kad jai plyšta širdis, kai vaikai, gavę dovanų, išlieka be menkiausios emocijos veiduose, be šypsenos. „Reikia daug laiko ir kantrybės, kad liūdesys atslūgtų“, – sakė ji. Ji prisimena motinų ašaras, kai mato, kad jų vaikai vėl šypsosi. Tai didžiausias atlygis džiaugsmo angelams.

Vykdant misiją šeimoms siunčiami paketai su maisto produktais ir asmens higienos priemonėmis. „Mes gyvename iš Dievo Apvaizdos“, – sako sesuo Viktorija. Nepaisant sunkios padėties, vyrauja didelis solidarumas. Kai kasos būna tuščios, įvyksta stebuklų. Ji randa pinigų paaukotose knygose arba į jos sąskaitą ateina netikėtas pervedimas. Pasienio kaimuose mažiesiems rengiamos filmų peržiūros su popkornais. „Vaikai yra mūsų ateitis, bet šiame kare jie kenčia labiausiai, turime išsaugoti jų vaikystę. Dievas padeda, siunčia gerus angelus, kurių dėka galime investuoti į vaikus“, – užbaigia pasakojimą s. Viktorija.

(DŽ/Vatican news)