Surogatinės motinystės praktikos šešėliai
Vienas iš tokių – milžiniška turtinė nelygybė tarp užsakovų, dažnai atvykstančių iš turtingų kraštų, ir surogatinių motinų, dažnai gyvenančių besivystančiuose kraštuose, kurios pradeda ir išnešioja vaiką su išankstine intencija ir įsipareigojimu jį atiduoti užsakovams. Tai tapo dideliu tarptautiniu verslu, kurio apyvarta siekia milijardus eurų. Kūdikis tampa sutarties objektu, o motinystė – perkama paslauga. Tėvystė ir vaikystė yra suskaldoma ir sudaiktinama. Be to, dažnai nėra tikrinama ar atsižvelgiama į užsakovų praeitį ar savybes, pakanka to, kad jie turi pakankamai pinigų surogatinės motinystės paslaugai apmokėti. Nėra paslaptis, kad daug asmenų, kurių prašymas įsivaikinti buvo atmestas dėl teisinių priežasčių arba gyvenimiškų aplinkybių jų pačių kraštuose, vyksta į neturtingas valstybes, kuriose be didesnių kliūčių užsisako surogatinės motinystės paslaugą. Tai gali būti skirtingos lyties poros, tos pačios lyties poros, vieniši asmenys, kurių prašymai buvo atmesti dėl amžiaus ar dėl pasirengimo tėvystei trūkumo, dėl kriminalinės praeities, dėl smurto ar išnaudojimo epizodų ir pan.
Šiuo metu Europos Sąjungoje, ypač Europos Komisijoje, yra diskutuojama apie tėvystės pripažinimo reglamentavimą. Valstybių pozicijos, kaip ir pozicijos tose valstybėse, gali būti diametraliai priešingos – nuo automatinio tėvystės pripažinimo, nepriklausomai nuo biologinių saitų ir nuo nėštumo fakto, iki surogatinės motinystės, kaip moters ir vaiko orumo neatitinkančios praktikos, visuotinio draudimo. Kai kada laikomasi tarpinės pozicijos, jog turėtų būti uždrausta surogatinė motinystė komerciniais pagrindais, tačiau legalizuota altruistinė motinystė: pavyzdžiui, viena sesuo sutinka išnešioti vaiką kitai seseriai, kuri pati negali susilaukti vaikų. Tačiau, vėl gi pabrėžia kritikai, toks dirbtinis ir intencionalus motinystės atskyrimas nuo vaikystės nėra palankus vaikui. Tarp diskusijos JT rūmuose dalyvių Ženevoje buvo ir Olivia Maurel, atsidūrusi pasiturinčioje prancūzų šeimoje surogatinės motinystės būdu. Pasak jos, nors ji gerbia ir myli savo įtėvius, labai tvirtai ir ryžtingai pasisako už visišką surogatinės motinystės praktikos uždraudimą, nes toks būdas jai ateiti į pasaulį kainavo nepaprastai daug vidinės ir gilios kančios, kuri negali būti teisinama noru turėti vaikų.
Šventojo Sosto Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos pasekretorės Gabriellos Gambino pranešime taip pat pabrėžiama: „Tai, kokiu būdu žmogus ateina į pasaulį, nėra nesvarbu nei asmeniui, nei visuomenei, nei teisei. Tai reiškia, kad ne visi gimimo būdai yra teisėti ir kad nėra „teisės į vaiką“, galinčios pateisinti bet kokią vaiko užmezgimo praktiką“.
„Surogatinė motinystė kelia daug rimtų problemų, į kurias reikia atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį. Vaiko gimdymas tampa nuasmeninta procedūra, tai yra moterų ir vaikų pavertimo preke ir išnaudojimo forma. Tai pamatinių žmogiškųjų santykių organizavimo forma, kuri visiems laikams paveiks moters ir vaiko tapatybę bei gyvenimą. Visi žinome, kad dar negimusio vaiko buvimas motinos įsčiose sukuria ypatingą ryšį, turintį išskirtinę žmogiškąją, moralinę ir teisinę vertę: motina užmezga biologinį ir psichofizinį ryšį su jos įsčiose esančiu vaiku, kuris prisideda ne vien prie vaiko organizmo, bet ir prie jo žmogiškos tapatybės struktūravimo. Tai, ką išsamiai rodo įvairūs moksliniai tyrimai, turi didelę reikšmę ne tik vaiko, bet ir moters vystymuisi“, – pabrėžia Šventojo Sosto pareigūnė. Pasak jos, kai šie motinos ir vaiko ryšiai ignoruojami dėl komercinio ar kitokio susitarimo, yra ignoruojama gili žmogiškumo dimensija.
Surogatinė motinystė yra išankstinio vaiko apleidimo teisinis institutas, kuriuo siekiama patenkinti teisės į vaiką pretenziją. Tai visiškai skiriasi nuo priežasčių, dėl kurių atsirado įvaikinimo teisinis institutas kaip teisių gynimo priemonė, orientuota į geriausių vaiko interesų užtikrinimą. (RK / Vatican News)
