Ukraina: nepaisant bombų, vaikai grįžta į mokyklą
Tikriausiai nedaugelis tikėjosi dabar pamatyti vaikų, sėdinčių mokyklos suoluose, nuotrauką Zaporižioje, kuri yra maždaug 30 km nuo fronto linijos. Nuotrauka daryta 2024 m. rugpjūčio 17 d., kai Donecko graikų katalikų egzarchato vyskupas augziliaras Maksimas Ryabucha atidarė pirmąją Šv. Jono Bosko katalikiškos mokyklos klasę, kuri veiks Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos parapijoje. Šios parapijos klebonas kunigas Romanas Vovkas idėją įgyvendina kartu su savo bendruomene. Apie šią iniciatyvą ir tolesnės mokyklos plėtros planus jis pasakojo Vatikano žiniasklaidai.
Kaip kilo tokia idėja? Kunigas prisiminė dviejų berniukų, lankančių parapijos vaikų popamokinę klasę, pavyzdį. Tik ten jie sužinojo, kad jau dvejus metus mokosi toje pačioje klasėje, tačiau kadangi mokymas vyksta tik internetu, jie niekada anksčiau nebuvo susitikę. Tai rodo, kad vaikai neturi galimybės bendrauti vieni su kitais.
„Mūsų vaikų centre vyksta daugybė užsiėmimų, kuriuos lanko daugiau kaip keturi šimtai vaikų. Čia taip pat turime vaikų darželį, šiemet didžiausios grupės vaikai paliko darželį ir turėtų pradėti lankyti mokyklą, tačiau Zaporižioje mokymas vyksta beveik vien internetu, nes iš pradžių buvo pandemija, o dabar – karas, ir vaikai į mokyklą nebeina.“
Kunigas pažymi, kad būtent patys tėvai paprašė surasti būdą, kaip organizuoti tikrą mokyklą jų vaikams. Praėjusiais metais, siekdama užtikrinti didesnį saugumą vaikams po pamokų, parapija pradėjo įrenginėti slėptuvę. Buvo nuspręsta įrengti ir tikrą klasę bei pradėti priėmimą į pirmąją klasę, kurioje nuo rugsėjo mokysis 25 vaikai.
Ukrainiečių kunigas pasakoja, kad Zaporižioje vis dar gyvena daug šeimų su vaikais. „Karo pradžioje dalis vietos gyventojų išvyko, tačiau į miestą atvyko daug žmonių iš okupuotų teritorijų. Nors pastarieji keli mėnesiai buvo ramesni nei anksčiau, nuolat kyla apšaudymo pavojus, nes fronto linija yra labai arti. Kun. Romanas sako, kad vieni vaikai į apšaudymus reaguoja ne taip skausmingai, kiti – labai. Kartais jie bijo žengti net kelis žingsnius nuo suaugusiųjų. Sunku pasakyti, kiek tai paveiks vaikų psichiką, kokių pasekmių tai turės, bet jiems tikrai nelengva, sako dvasininkas.
Gyventi tokioje situacijoje nelengva ir suaugusiesiems. Kunigas sako, kad nuo karo pradžios jis neturėjo nė vienų atostogų. Jam padeda liturgija, malda, bendravimas su žmonėmis, su pačiais vaikais. „Jų vaikystės negalima atidėti, todėl stengiamės suteikti jiems galimybę patirti bent truputį vaikystės džiaugsmo“, – sako kun. Romanas.
Kunigas Romanas Vovkas tarnystę Donecke pradėjo 2001 m., kur tarnavo iki 2014 m. vidurio, vėliau dėl karo buvo priverstas palikti miestą ir pusantrų metų tarnavo Kryvyj Rihe, o nuo 2016 m. yra Zaporižios parapijos kunigas, kur gyvena su šeima – žmona ir keturiais vaikais. Apie savo sprendimą likti rizikingose vietovėse kunigas sako: „Abu su žmona esame kilę iš Vakarų Ukrainos, o keturi mūsų vaikai gimė Donecke. Nežinome, kas nutiks jų gimtajam miestui, bet kai 2000 m. atvykau į Donecką, pamačiau ten daug Dievo meilės ištroškusių žmonių, todėl nusprendžiau, kad pasiliksiu. Vis dar nesijaučiu padaręs to, ką turėjau ir norėjau padaryti“.
(DŽ/Vatican News)
