Dviejų ukrainiečių draugių istorija ir misija: padėdamos kitiems, gelbstime save
Julija Orlenko ir Liudmyla Jalova yra kilusios iš Sumų regiono Šiaurės Ukrainoje. Liudmila gyvena Kyjive, ji geštalto terapeutė, atvyko į Romą pas savo draugę Juliją – jos kilusios iš to pačio krašto ir draugauja daugiau nei 25 metus. Julija gyvena Romoje nuo 2004 m.
„Žmogui reikia kito žmogaus.“ Nors nuo Rusijos invazijos pradžios praėjo daugiau kaip dveji su puse metų ir žinios bei mirties ir naikinimo vaizdai nebesukelia tokio šoko, kaip pradžioje, nerimas ir skausmas išlieka beveik nuolatiniai. Draugės ukrainietės pasidalijo savo patirtimi, kaip jos susidoroja su šiuo karo sukeltu stresu: Liudmyla Kyjive, kur dažnai girdimos oro pavojaus sirenos, ir Julija Romoje, toli nuo karo, bet kur kartais vaizduotė sukuria dar baisesnį vaizdą, kas gali nutikti jos šeimai Ukrainoje.
Dirbdama psichoterapeute Liudmyla kasdien susiduria su kitų žmonių skausmu ir kančia. „Paradoksalu, bet kai praėjus dviem mėnesiams nuo plataus masto invazijos pradžios atnaujinau darbą su pacientais, pasijutau geriau. Nes žmogui reikia žmogaus. Terapija visų pirma yra susitikimas: vienas žmogus susitinka su kitu sielvarto ir skausmo apimtu žmogumi. O dar labiau, jei gyvename tame pačiame kontekste, kaip ir mūsų pacientai. Pirmosiomis karo dienomis negalėjau dirbti, nes gyvenau prisiglaudusi pas savo draugus Kyjive. Vienas iš mano pacientų buvo rusų okupuotoje vietovėje, jis gyveno rūsyje, ir mes bendravome žinutėmis. Negaliu sakyti, kad su juo tai buvo klasikinė psichoterapija, nes etikos kodeksas tokio būdo nenumato. Tačiau etikos kodeksas nenumato ir karo. Tai, kas daro mus žmonėmis ir dėl ko egzistuoja terapija, yra empatija, buvimas žmogumi šalia kito žmogaus. Kartais sunku ištverti kito žmogaus skausmą, nes jis per stiprus.. Tačiau manau, kad būtent tai mus ir gelbsti, kad „nesustingtume“ ir nepradėtume gyventi tik šiuo skausmu, neapsvaigintume savęs alkoholiu ar kuo nors kitu“, – sako Liudmyla.
Romoje gyvenančios Julijos patirtis patvirtina jos draugės žodžius. Nepaisant didelio streso, kurį sukėlė Rusijos invazija į Ukrainą, Julija ir toliau dirbo. Kaip ir daugelis kitų ukrainiečių įvairiose pasaulio šalyse, ji ėmė rinkti vaistus ir būtiniausius reikmenis ir siųsti juos į savo šalį. Kurį laiką rinkusi humanitarinę pagalbą Ukrainai, Julija suprato, kad galėtų būti naudingesnė pasitelkusi savo, kaip vertėjos, profesinius įgūdžius. Todėl ji pasiūlė savo pagalbą Romos Kūdikėlio Jėzaus pediatrinei ligoninei, kur iki šiol tebėra ligoninės greitosios pagalbos skyriaus savanorė. 2022 m. pradžioje, kai vaikų iš Ukrainos atvykdavo kasdien, jos, kaip ir kitų savanorių, pagalba buvo labai svarbi. Julija pasakoja, kad iš pradžių manė, jog nesugebės susitvarkyti. „Kaip ir visi užsienyje gyvenantys ukrainiečiai, – prisipažįsta ji, – nuolat, 24 valandas per parą, skaičiau, žiūrėjau naujienas iš Ukrainos ir mačiau, kokie baisūs dalykai vyksta, nuolat išgyvenau krizes. Maniau, kad būdama tokios būsenos negaliu eiti pas žmones, kurie iš ten pabėgo ir viską patyrė savo kailiu. Bet paskui supratau, kad žmonėms manęs tikrai reikia. Ir galiu pasakyti, kad tai mane išgelbėjo. Buvau nustebusi, nes tai padėjo man nusiraminti ir taip pat leido palaikyti savo giminaičius, kurie apsisprendė pasilikti Ukrainoje“, – pasakoja Julija.
Per karą iš daugelio ukrainiečių girdėjome, kaip pagalba kitiems padėjo jiems įveikti nerimą, stresą ir kančias. Tačiau kaip rasti pusiausvyrą tarp pagalbos kitiems ir rūpinimosi savimi krizinėje situacijoje, neperdegti? Terapeutė sako, kad kai padedama kitiems, ypač kai dalyvauja daug žmonių, žmogus jaučiasi dalyvaujantis kažkokiame labai dideliame darbe, jis nuolat patiria adrenalino antplūdį ir dažnai jaučia, kad dabar ne laikas galvoti apie save. Tačiau Liudmyla pataria rūpintis pirmiausia savimi, nes tik tada galime padėti kitiems. Ji pastebi, kad Ukrainoje per pastaruosius dešimt metų žmonės pradėjo leisti sau galvoti apie save, apie savo poreikius. Pastaraisiais metais, ypač prasidėjus Rusijos invazijai, Ukrainoje atsirado daug vietų, kur galima gauti psichologinę pagalbą ir vaikams, ir suaugusiesiems. „Ačiū Dievui, psichoterapijos kultūra mūsų šalyje pasikeitė: tie, kurie kreipiasi pas psichologą, psichoterapeutą, nebėra laikomi psichiškai nesveikais. Psichiatrija jau nebėra tokia, kokia buvo Sovietų Sąjungoje.“
(DŽ/Vatican News)
