Po nepriklausomos ataskaitos atsistatydino Kenterberio arkivyskupas
Šioje ataskaitoje nupieštas baisus Johno Smytho seksualinių išnaudojimų paveikslas, kurį papildo fizinis ir psichologinis piktnaudžiavimas. Jis buvo ne kunigas, bet pasaulietis, įgijęs advokato profesiją, sukūręs šeimą, susilaukęs vaikų, aktyviai dalyvavęs anglikonų vasaros stovyklose ir kitose iniciatyvose. 1971 metais jis pradėjo lektoriaus liturginę formaciją Anglikonų Bažnyčioje, kurią baigė 1973 metais, įgydamas oficialias pareigas, leidusias dirbti greta anglikonų kunigų ir gauti tam tikrą išankstinį pasitikėjimą iš šeimų, kuriuo vėliau pasinaudojo itin pasibjaurėtinu būdu. Pasak ataskaitos, išnaudotojas buvo charizmatiška, iškalbinga ir patraukti mokanti asmenybė, panaudojusi šias savybes manipuliavimui, nusikaltimams vykdyti ir užglaistyti.
Pasak K. Makino ataskaitos, pirmasis liudijimas apie Johno Smytho bandymą seksualiai išnaudoti nepilnametį siekia 1970 metus. Jis dešimt metų aktyviai dalyvavo anglikonų vasaros stovyklose: iš šio laikotarpio gauta 30 liudijimų apie išnaudojimus ar bandymus išnaudoti. Pradėjus sklisti kalboms apie jo veiksmus, aukoms pradėjus kalbėti, tėvams rašyti skundus, kaupiantis įtarimams, 1982 metais panaikinus jo lektoriaus statusą, Johnas Smythas su šeima 1984 metais išvyko į Zimbabvę. Ten jam pavyko prisišlieti prie įvairių evangelinių ir humanitarinių misijų, tuo pat metu rasti terpę naujiems išnaudojimams dar kone trims dešimtmečiams. 2005 metais Johnas Smythas persikėlė į Pietų Afrikos Respubliką, kur mirė 2018 metais, sulaukęs 75 metų amžiaus. Iš Afrikos gauta 80 liudijimų apie seksualinius išnaudojimus arba elgesį, kuris yra kvalifikuojamas kaip psichologinis ir fizinis piktnaudžiavimas, pavyzdžiui, fizinių bausmių vaikams skyrimas.
Galima priminti, kad Justinas Welby Kenterberio anglikonų arkivyskupu išrinktas 2013 metais. Paaiškėjo, kad su Johnu Smythu jis buvo susitikęs praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje tuose pačiuose anglikonų renginiuose, bet nebuvo artimi draugai, o vėliau gyveno skirtingose šalyse. J. Welby 1978 metais išvyko į Paryžių, o kunigystės kelią pasirinko ir jam rengtis pradėjo 1982 metais.
Pasak J. Welby, jis prisiima asmeninę ir institucinę atsakomybę, kad jam tapus arkivyskupu tęsėsi „tylos konspiracija“, dėl kurios daug aukų ir toliau kentėjo, nesulaukė teisingumo, išnaudotojas išsisuko nuo bausmės. Vis tik jis užsimena, kad tai nebuvo jo intencija – 2013 metais J. Smytho nusikaltimai jau buvo žinomi, policijai įteikti skundai, ir, pasak J. Welby, jis klaidingai manė, kad nusikaltėlis sulauks bausmės. Jis taip pat pridūrė, kad pastarąjį dešimtmetį Anglikonų Bažnyčioje nepilnamečių apsaugos procedūros buvo nuolatos diegiamos ir stiprinamos, o savo atsistatydinimu jis nori parodyti, kaip tai rimta ir svarbu.
Komunikatą taip pat paskelbė už nepilnamečių apsaugą Anglijos Bažnyčioje atsakingi vyskupė Joanne Grenfell ir Alexanderis Kubeyinje. Tarp kitų dalykų, jie komentavo faktą, kad praėjusio amžiaus aštuntame ir devintame dešimtmetyje gavus daugiau ar mažiau žinių apie J. Smytho veiksmus, dauguma tylėjo, nes manė, kad viešumas padarys žalą geriems darbams, „Dievo darbui“.
„Pasibaisėtina, kad dvasininkai galėjo manyti, jog prievartos slėpimas yra pateisinamas Evangelijos, kuri skelbia Gerąją Naujieną vargšams ir gydo sužeistas širdis, vardu.“ „Kiekvienas Bažnyčios narys yra atsakingas už kultūrą, kurioje aukos yra išklausomos, į jų žodžius gerai reaguojama ir joms teikiama pirmenybė: joje nėra vietos piktnaudžiavimų slapstymui.“ (RK / Vatican News)
