Paieška

Kapinės Bučoje Kapinės Bučoje 

Tarp karo randų: Ukrainos stiprybė ir atsparumo našta

Karas įsiliejo į kiekvieno ukrainiečio kasdienį gyvenimą, daugelis jų neteko artimųjų. Mišių dalyvių veidai buvo pilni liūdesio, bet ne nevilties – tai liudija, kad tauta vis dar puoselėja viltį.

Ukrainoje lankėsi JAV Kolumbo riterių delegacija, tapusi Ukrainos žmonių, kuriems padeda Bažnyčia ir tarptautinės organizacijos, žiaurios kančios ir ryžtingo atsparumo liudininkais.

Apie kelionę į Ukrainą pasakoja Jenny Kraska, Marilendo Katalikų konferencijos vykdomoji direktorė, keliavusi su  vyriausiuoju Kolumbo riterių kapelionu Baltimorės arkivyskupu Williamu Lori ir Kolumbo riterių organizacijos tarptautinės plėtros Europoje direktoriumi Szymonu Czyszeku. Pasak jos, lankantis Kyjive ir Bučoje, bet taip pat Lvive neįmanoma nepastebėti baisaus smurto paliktų randų. Kiekviena akimirka, praleista tarp sužalotų ukrainiečių bendruomenių, atskleidė istorijas, kurios dažnai lieka neišgirstos, šauksmus, kuriems gresia pavojus, kad juos užgoš besikeičiantis pasaulio dėmesys. Ukrainos kančių tikrovė yra kraupi, o jos žmonių atsparumas – gilus; abu šie dalykai reikalauja ne tik pagarbos, bet ir nuolatinės paramos bei dėmesio.

Lvivas
Lvivas

Pirmoji kelionės stotelė buvo Kyjivas, Mišios katedroje. Arkivyskupas Lori koncelebravo Mišias kartu su vyskupu Vitalijumi Krivickiu, vyskupu Mychailo Bubniu ir apaštališkuoju nuncijumi Ukrainoje arkivyskupu Visvaldu Kulboku.

Ukrainiečiams bažnyčia yra ne tik maldos vieta, bet ir šventovė tikrąja to žodžio prasme. Karas įsiliejo į kiekvieno ukrainiečio kasdienį gyvenimą, daugelis jų neteko artimųjų. Mišių dalyvių veidai buvo pilni liūdesio, bet ne nevilties – tai liudija, kad tauta vis dar puoselėja viltį.

Tačiau karo realybė lankytojus labiausiai pribloškė Bučoje. Prie pat miesto yra sunaikinto tilto vieta; sudegę automobiliai ir susprogdinti pastatai niūriai primena apie mėginimą išvykti, kuris daugeliui baigėsi tragedija. Tyloje stovint prie šių vietų, paženklintų siaubingų miesto kančių, atrodo, kad pati žemė gedi. Kolumbo riterių atstovai aplankė vietą, kur buvo kankinami ir nužudyti aštuoni vyrai, o vėliau susitiko su jų vaikais, kurie dabar nešiojasi ne tik prisiminimus, bet ir sielvarto randus. Vėliau svečiai iš JAV pagerbė Apaštalo Andriejaus bažnyčioje esantį kapavietės memorialą, kuris primena daugybę prarastų gyvybių, neįsivaizduojamų kančių vietą paversdamas atminimo vieta. Po visą šalį išsibarstę atminimo paminklai byloja apie Ukrainos stiprybę, ryžtą pagerbti žuvusiuosius ir atkurti šalį nepaisant didžiulių netekčių. Tačiau karo svoris jaučiamas ne tik šiuose tyliuose paminkluose. Jis gyvas kasdienių žmonių, kuriuos sutiko, pasakojimuose.

Kapinės Bučoje
Kapinės Bučoje

Kyjive arkivyskupas Williamas Lori klausėsi našlių pasakojimų apie netektis, netikrumą ir sunkumus. Paklausus, kokios pagalbos reikia, ne kartą išgirdo prašymą: „Prisiminkite mus. Pasakokite mūsų istoriją.“ Šis prašymas priminė, kad taip, daugeliui ukrainiečių reikia būtiniausių dalykų, tokių kaip pastogė, maistas ir medicininė pagalba, tačiau jiems taip pat reikia, kad jų istorijos būtų išgirstos ir prisimintos.

Lvive Kolumbo riteriai lankė žuvusių karių kapines, padovanojo greitosios pagalbos automobilį, aplankė modulinius būstus, pastatytus perkeltiems asmenims. Arkivyskupas taip pat susitiko su daugiau kaip šešiasdešimčia Kolumbo riterių kunigų kapelionų, kurie ir toliau tarnauja tokiomis sąlygomis, kokių daugelis net neįsivaizduoja.

Nors laikraščiuose gali nebelikti antraščių, bylojančių apie Ukrainos poreikius, pastarieji niekur nedingo. Fizinė karo žala yra didžiulė, tačiau emocinė žala – sielvartas, baimė, nežinomybė – dažnai sunkiau suvokiama. Tai buvo matyti kiekviename žingsnyje. Tačiau Ukrainos žmonės nepasidavė. Jie ir toliau atstatinėja, viliasi ir gyvena su stiprybe, kurios neįmanoma paaiškinti.

Jie turi būti užtikrinti dėl mūsų nuolatinės paramos, kad galėtų tęsti savo veiklą, jie pasikliauja visuotiniu sąmoningumu ir parama. Negalima leisti, kad sunki Ukrainos padėtis taptų dar viena pamiršta krize. Žmonės ne tik išgyvena – jie rodo, kas yra tikrasis atsparumas. Jie neprašo nieko kito, kaip tik būti prisiminti, kad jų drąsa būtų pripažinta ir kad pasaulis juos palaikytų, kol jie atsikurs. „Kai paliksiu Ukrainą, šių žmonių vaizdai visam laikui išliks mano atmintyje. Jų veidai ir istorijos paliko neišdildomą pėdsaką mano širdyje. Meldžiuosi, kad jų istorijos pasiektų daugelio širdis ir kad jų atsparumas įkvėptų ne tik užuojautą, bet ir veiksmus. Nepamirškime Ukrainos“, – ragina Jenny Kraska, Kolumbo riterių atstovė.

(DŽ/Vatican News)

2024 lapkričio 19, 12:40