Betliejaus ūkininkas: atsisakau nekęsti, atsisakau priešo logikos
Būti broliškais yra lengviau, kai esi komforto zonoje, sunkiau, kai tiesiogiai išgyveni pasikartojančias neteisybės, prievartos ir smurto situacijas. Šalia Betliejaus gyvenančio Daoudo Nassaro ir jo šeimos liudijimas yra įrodymas, kad vis dėlto galima žengti dialogo, taikaus pasipriešinimo keliu, įkūnijant autentiškai evangelišką Jėzaus būdą, kuris vaikščiojo, mokė ir gydė tą žemę.
1970 m. Betliejuje gimęs liuteronas palestinietis Daoudas pirmosios intifados metu buvo paauglys. Gimtajame mieste baigė verslo ekonomiką ir įgijo tarptautinio turizmo vadybos magistrantūros diplomą Vokietijoje. Grįžęs į Betliejų, jis dirbo šeimos ūkyje, vedė Džihaną. Šiandien trijų vaikų tėvas savo ūkyje, esančiame 9 km į pietus nuo Betliejaus, vykdo projektą „Tautų palapinė“. Pastaruoju metu ji tapo daugelio piligriminių kelionių į Šventąją Žemę vieta, su tūkstančiais lankytojų per metus ir šimtais tarptautinių savanorių. Iš tikrųjų iš čia sklinda gyvybinė energija, kuria siekiama nutraukti alinantį smurto ratą ir skleisti viltį ten, kur, atrodo, nėra vilties.
Vatikano žurnalistai su Daoudu, jo žmona ir dukra Shadin susitiko Romoje lapkričio pabaigoje, kitą dieną po trumpo jo pasisveikinimo su popiežiumi Pranciškumi per bendrąją audienciją Šv. Petro aikštėje, kuri buvo įžanga į susitikimą Romos Šv. Ignaco bažnyčioje su romiečiais, kuriems Daudo šeima pasakojo skaudžią, bet kartu labai šviesią istoriją. Tai istorija apie daugiau nei šimtmetį veikusią įmonę, įkurtą Vakarų Krante tarp Betliejaus ir Hebrono 1916 m. Nasarų šeimos nusipirktoje žemėje.
Dešimtajame dešimtmetyje Izraelio vyriausybė paskelbė žemę Izraelio valstybės nuosavybe: tai buvo teismo proceso, kuris vis dar tęsiasi, pradžia.
„Mes atsisakome būti priešais“ – toks yra „Tautų palapinės“ šūkis. Projektas, gimęs 2002 m., – tai atvirumo ženklas būtent ten, kur galėjo kilti pagunda pasiduoti ir pasinerti į neviltį. Laikui bėgant, ūkis buvo perkurtas taip, kad kalvose iškastuose urvuose ir palapinėse būtų galima ištisus metus siūlyti maistą, apgyvendinimą ir paslaugas. „Kai kalbame apie viltį, mes nekalbame apie pasyvią būseną, laukimą sėdint ir nieko nedarant. Mūsų viltis aktyvi – kuriame stovyklas labai vargstantiems vaikams, kurie gyvendami pabėgėlių stovyklose atrodo tarsi užhipnotizuoti, pas mus jie ima šypsotis – jie piešia, groja, dalyvauja būreliuose, įgyja savigarbos ir ima svajoti.“ Pasak Daoudo, negalima sėdėti ir laukti – kiekvienas turi įnešti savo indėlį.
(DŽ/Vatican News)