Šiaurės Korėja: kas išdrįsta rinktis Dievą, atsiduria lageryje
Vatikano radijo prancūzų kalbos redakcija kalbėjosi su Paryžiaus užsienio misijų instituto kunigu Philippe’u Blot, kuris daugiau nei tris dešimtmečius gyvena Pietų Korėjoje, rūpinasi jaunimo globos namais ir padeda pabėgėliams iš Šiaurės Korėjos.
Nuo 1953 m., kai buvo įšaldytas Korėjos karas ir šalis padalinta į dvi dalis, Šiaurės Korėjoje įsitvirtino stalinistinio tipo komunizmas. Kunigas Philippe’as Blot pasakojo, kad jam teko du kartus lankytis Šiaurės Korėjoje. Bet koks viešas religijos išpažinimas ten yra draudžiamas. Visur matomos tik diktatorių statulos. Kimų dinastijos atstovai – Kim Il-sungas, Kim Jong-ilas ir dabartinis Kim Jong-unas – yra sudievinti. Pirmą kartą kunigui lankantis Šiaurės Korėjoje, tuometis diktatorius Kim Jong-ilas buvo tituluojamas „XX amžiaus saule“. Ir šiandien žmonės privalo besąlygiškai paklusti vadovui, o visa šalis yra griežtai kontroliuojama.
Po Korėjos padalijimo komunistų valdžia išvarė iš Šiaurės Korėjos visus kunigus, o tuos, kurie mėgino pasilikti, nužudė. Panašiai buvo elgiamasi ir su kitomis krikščionių bendruomenėmis. Iki padalinimo Šiaurės Korėjoje buvo daugiau krikščionių nei Pietų Korėjoje. Komunistai uždraudė tiek katalikų, tiek protestantų veiklą ir, pasak kunigo Philippe’o Blot, tiesiog „išvijo Dievą“.
Vėliau, siekdama tarptautinės paramos dėl badmečių, Šiaurės Korėjos valdžia mėgino sudaryti religinės laisvės iliuziją. Buvo oficialiai atidaryta Pchenjano katalikų katedra ir viena protestantų bažnyčia, tačiau tai tėra apgaulė. Kai lankosi užsienio delegacijos, sekmadieniais šiose bažnyčiose gražiai gieda tradiciniais drabužiais apsirengę žmonės, bet jie yra priversti tai daryti.
Šiaurės Korėjos režimui krikščionybė yra užsienio religija. Pasak prancūzo misionieriaus, komunistai bijo krikščionybės, nes ji skatina laisvę, kurios Šiaurės Korėjoje nėra. Jie stebi Pietų Korėją, kur tokie katalikų lyderiai kaip kardinolas Stephenas Kim Sou-hwanas gynė vargstančiuosius ir darbininkus, ypač ekonominių sunkumų laikotarpiais. Šiaurės Korėjos režimas bijo, kad krikščionybė galėtų sukelti pasipriešinimą. Todėl kiekvienas, kas Šiaurės Korėjoje išdrįsta rinktis Dievą, siunčiamas į koncentracijos stovyklą.
Ar Šiaurės Korėjoje dar yra krikščionių?
Vatikano radijo kalbinamas kunigas atsakė, kad yra patikimų liudijimų apie protestantus. Iki pandemijos kai kurie šiaurės korėjiečiai, turintys artimųjų Kinijoje, galėdavo kirsti sieną. Kai kurie jų Kinijoje susipažindavo su Dievu, priimdavo Krikštą ir grįžę norėdavo dalytis savo tikėjimu. Tačiau tai labai pavojinga. Gyventi pogrindyje reiškia kalbėti tyliai. Tėvai nuo kūdikystės moko vaikus viešumoje nekalbėti apie šeimos gyvenimą, nes šalyje vyrauja išdavystės baimė. Jei žmogus įtariamas meldęsis ar pasakęs ką nors prieš režimą, jis gali būti ištremtas į darbo stovyklą.
Nepaisant grėsmių, Šiaurės Korėjos krikščionys liudija drąsą ir tikėjimą. Jie meldžiasi, nes tai vienintelis jų laisvės šaltinis. Tai nuostabus tikėjimo ir ištikimybės liudijimas. Pietų Korėjos, savo ruožtu, krikščionys kasdien meldžiasi už Šiaurės Korėjos tikinčiuosius ir šalies suvienijimą, rengia taikos eisenas ir aukoja Mišias už Šiaurės Korėją. Pietų Korėjos krikščionys yra pasirengę padėti, jei režimas griūtų. (jm / Vatican News)