Ukraina. Padėti tiems, kurie praranda mylimą žmogų
Jos sūnui po mirties suteiktas aukščiausias – Ukrainos didvyrio – valstybinis apdovanojimas. „Praėjo daugiau nei dveji metai, o aš vis dar nepastačiau antkapio ant sūnaus kapo, nes nesu pasirengusi iki galo susitaikyti su tuo, kad jis nebegrįš, kad jo nebėra“, – sako Natalija.
Natalijai kalbant akivaizdu, kad dalytis sielvartu yra labai žmogiška ir kad tai pakylėja ir kalbėtoją, ir klausytoją: „Prie sūnaus kapo buvau pažadėjusi, kad būsiu stipri dėl tokių žmonių kaip jis. Supratau, kiek daug žmonių Ukrainoje patiria traumą ir sielvartą. Mano brolis Sovietų Sąjungos laikais buvo išsiųstas kariauti į Afganistaną, o jam grįžus pamačiau, kaip sunku karo veteranui prisitaikyti šeimoje ir visuomenėje. Po sūnaus mirties reabilitacijos programoje su kitomis šeimomis supratau, kaip svarbu būti tarp žmonių, išgyvenančių tą patį skausmą ir patirtį. Visuomenė ne visada supranta šią netektį“.
Po tragedijos Natalija pradėjo susitikinėti su karo veteranais ir kariais. Kai kurie iš jų papasakojo, kad nuo 2014 m. planavo sukurti erdvę, kurioje galėtų bendrauti, vėl pamatyti savo bendražygius, praėjusius tą patį kelią. Tai paskatino Nataliją įkurti nevyriausybinę organizaciją „Atrask savo svajonę“, kuri jau daugiau nei dvejus metus veikia Ukrainos vakaruose. Organizacija teikia paramą karo veteranams ir šeimoms, netekusioms artimųjų fronte. Viena iš iniciatyvų – socialinės ir psichologinės reabilitacijos centro „Sparnuotos sielos šiluma“ atidarymas. Ši veikla Nataliją ir toliau įkvepia, palaiko. Ji dažnai leidžia daug laiko su veteranais, žmonomis ir motinomis, netekusiomis artimųjų – kalbasi, dalijasi patirtimi ir tai skatina ją norėti gyventi toliau, būti naudinga kitiems, nes tiek daug žmonių ieško tokios paramos.
Pasak jos, šiandien Ukrainoje svarbiausia yra šeimos vertybė. „Visada sakau, kad jei mūsų vaikai atidavė savo gyvybes, kad mes iš tikrųjų galėtume gyventi, tai dėl jų atminimo mes neturime teisės švaistyti savo gyvenimo.“
Natalija savo jausmus taip pat išreiškia rašydama poeziją, savo eilėraščiuose dalijasi viskuo, ką patiria. Tie, kurie jų klausosi, sako, kad tam tikra prasme jie yra psichologinė parama kitiems, nes padeda žmonėms suprasti, kad į tam tikrą situaciją, tam tikrus dalykus galima pažvelgti iš kitos pusės ir kad, nepaisant skausmo ir netekties, viskas turi prasmę.
Tiems, kurie patiria traumą ar netektį, nelengva susidoroti su įvairiomis emocijomis ir jausmais skriaudikų atžvilgiu. Tai ilga ir skausminga kelionė, kurią kiekvienas įveikia savaip. „Dievo meilė yra tas branduolys, kuris neleidžia mano širdžiai sukietėti, prarasti gyvybingumo ir neleidžia likti neapykantoje“, – sako Natalija.
(DŽ/Vatican News)
