Ukrainietė vienuolė, gydanti fizines ir dvasines žaizdas
„Mes, ukrainiečiai, nebuvome pasirengę karui. Jis atėjo netikėtai, atsidūrėme jo centre. Kiekvienas reagavo skirtingai, man buvo paprasta apsispręsti – jei matau sužeistą žmogų, mėginu jam padėti.“ Tai s. Onufrijos liudijimas Vatikano žiniasklaidai.
Žmonių, patyrusių fizines ar psichologines traumas, reabilitacija nėra naujiena vienuolei – ji tą darė nuo 2014 m., prasidėjus karui Rytų Ukrainoje. Tačiau prieš trejus metus Rusijai pradėjus plataus masto invaziją, žmonių su amputuotomis galūnėmis ar patyrusių įvairius sužeidimus labai padaugėjo. Pasikeitė ir nukentėjusių kategorijos – dabar atsirado ir daug vaikų su šautinėmis žaizdomis ar nukentėjusiųjų nuo minų, jiems taikomi kitokie metodai. Ypač sunku emociškai ir dvasiškai matyti karius, dažniausiai jaunus, su minų žaizdomis kaklo srityje, nes jie visiškai priklausomi nuo kitų žmonių pagalbos, o Ukrainoje nėra pakankamai struktūrų, kur jie gautų reikiamą pagalbą.
Be fizinės reabilitacijos, s. Onufrija teikia dvasinę ir psichologinę pagalbą žuvusių ar dingusių be žinios karių šeimoms, taip pat išgyvenusiems rusų okupaciją ar gyvenantiems netoli fronto. Vienuolė prisipažįsta, kad, kai žmonėms padedama atsigauti po traumos, jie tampa atviresni Dievo pagalbai ir Jo buvimui. „Jie dažnai man užduoda klausimus: kodėl? Aš buvau geras žmogus. Kodėl man tai atsitiko? Aš neturiu atsakymo. Ką galiu padaryti, tai gydyti jų randus, parengti galūnę protezavimui. Galiu padėti susigrąžinti atmintį, įveikti panikos priepuolius ar atkurti kai kuriuos fizinius gebėjimus. Tačiau tik Dievas gali išgydyti jų sielą ir padaryti visa kita. Todėl visada rodau jiems kelią pas Dievą, kad jie galėtų atrasti asmeninį ryšį su Juo ir surasti savo gyvenimo prasmę“, – dalijasi patirtimi s. Onufrija.
Vienuolė ypač gerai prisimena vieną pacientą, buvusį kareivį, kuris sprogus minai fronte patyrė stuburo traumą ir negalėjo vaikščioti. Prieš atvykdamas į reabilitacijos centrą, jis aštuonis mėnesius praleido ligoninėje ir buvo fiziškai bei psichologiškai išsekęs. „Jis nusprendė, kad jei neatsikels ir nevaikščios, nusižudys. „Jaučiau bejėgiškumą, nes norėjau jam padėti, bet nežinojau kaip. Ar tikėjau, kad Dievas gali jį išgydyti ir kad jis vėl pradės vaikščioti? Tikėjau, nes Dievas gali veikti ten, kur mes nieko negalime padaryti. Tačiau taip pat žinojau, kad Dievas galėjo turėti jam visai kitokį planą, kurio nesupratau“, – pasakoja vienuolė. Apie tai ji kalbėdavosi su kariu, prašė savo draugų kunigų, seserų ir šeimos narių melstis už jį, kaip ir kitus pacientus, patikėti jį Dievo gailestingumui. Sesuo Onufrija matė, kaip po truputį keitėsi sužeisto kareivio vidinis pasaulis, jis tapo stipresnis fiziškai ir dvasiškai. Vienuolės paragintas, jis kasdien pradėjo skaityti Šventąjį Raštą, melstis psalmių žodžiais ir kalbėtis su Dievu. „Paskui jis grįžo namo, bet mes palaikėme ryšį. Jis nepradėjo vaikščioti ir greičiausiai liks neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau kartkartėmis jis man atsiunčia nuotraukų, kuriose jis vežimėlyje su žmona važiuoja į teatrą ar kitas vietas. Man atrodo, kad tokiomis akimirkomis įvyksta priartėjimas prie Dievo, kai žmonės pradeda atrasti asmeninį ryšį su Juo. Ir kai esu tokių akimirkų liudininkė, esu tikrai dėkinga“, – pasakoja s. Onufrija, teikianti reabilitacinę pagalbą nukentėjusiems nuo karo asmenims.
(DŽ/Vatican News)
