Pirmasis Marijos, Bažnyčios Motinos, liturginis minėjimas
„Bažnyčios Motina“, kaip ir „Dievo Motina“, nėra naujas ar vien simbolinis titulas. Jis apibūdina svarbų Marijos vaidmenį išganymo plane. Įterpdamas šį titulą į Bažnyčios liturgiją, popiežius Pranciškus norėjo dar labiau iškelti motinišką Bažnyčios sampratą, o taip pat nuoširdų pamaldumą Marijai.
Prie šių akcentų Šventasis Tėvas grįžo ir pirmadienio ryto Mišiose šv. Mortos namuose. Jis atkreipė dėmesį, kad Evangelijoje apie Mariją nekalbama kaip apie „ponią“ arba „Juozapo našlę“, bet kaip apie „Jėzaus motiną“. Marijos motiniškumas, kuris pirmiausia siejasi su vaisingumu ir švelnumu, rūpesčiu, virsta Bažnyčios motiniškumu.
Bažnyčia yra moteriška, yra sutuoktinė. Ji yra motina, kuri išleidžia savo vaikus į šviesą. Sutuoktinė ir motina. (Bažnyčios) Tėvai žengia dar toliau sakydami: „ir tavo siela yra Kristaus sutuoktinė ir motina“. Bažnyčia persiima tokia Marijos, Bažnyčios Motinos, nuostata, pažymi popiežius.
Pasak jo, tai nėra antraeilis dalykas. Be motiniškumo Bažnyčia nebebūtų savimi, prarastų savo tapatybę, taptų galbūt šalpos asociacija, galbūt futbolo komanda – tačiau ne Bažnyčia.
Svarbu, - kalbėjo jis, - kad Bažnyčia būtų moteris, kad elgtųsi kaip sutuoktinė ir motina. Jei tai pamirštame, be šitos dimensijos Bažnyčia tampa „vyriška“, sudaryta nebendraujančių viengungių, be meilės, be vaisingumo. Be moteriškumo Bažnyčia neišsilaiko, nes ji yra moteris. Šis moteriškas pobūdis Bažnyčiai perteikiamas Marijos, nes Jėzus taip norėjo.
Motiniška Bažnyčia, priduria Šventasis Tėvas, moka būti švelni. Ji pilna meilumo, tylos, atjautos išminties. Siela, asmuo, kuris iš tiesų save išgyvena kaip Bažnyčios dalį, turi eiti panašiu keliu: romumo, švelnumo, šypsenos, kupinos meilės. (RK / Vatican News)
